Ankstyvą (alaus?) rytą

Sekmadienis. Pabundu anksti ryte, kažko nesimiega, neramu. Šalia susisukus į kamuoliuką, saldžiai miega mylimoji. Švelniai paglostau jos galva, tyliai, tyliai išlipu iš lovos, atsargiai uždarau duris. Pažvelgiu pro langą, pamatau, kaip linksmas saulės spindulėlis, žaidžia prieš namą augančio medžio šakose, kaip visomis vaivorykštės spalvomis blizga, ant palangės, dar po nakties, neišdžiuvęs rasos lašelis, žvirbliai kažkur netoliese čirškia savo rytinę dainelę, kažkur trinkteli uždaromos durys, kažkas kieme užkuria automobilį… miestas bunda.

Kažkas viduje šaukia, ragina skubėti, greitai nusiprausiu, besirengdamas užsiplikau kavos (nėra laiko gerti, kavą palieku nepaliestą) pasiimu šalmą, žemėlapį, garažo raktus… Po minutes, linksmai žingsniuoju gatve, traukiu į save po nakties džiūstančio asfalto kvapą, kaip gaivu, asfaltas šviesėja akimirksniu, saulė jau baigia nugalėti nakties drėgmę…

Greitai atidarau garažo duris, minutė ir mano plieninis žirgas sužvengia, sudrebindamas visa kooperatiniu garažų masyvą. Kaip malonu, nebegirdžiu nei žvirblių čirškimo, nei kažkur tyliai bundančio miesto triukšmo, nei… Tik galingas, galingo variklio, garsas atsimušęs i netoliese stovinčio penkiaaukščio langus, nuvilnija tolyn, vis dar miegančio miesto pastatais. Kažkur netoliese pasigirsta pritariantis šunų lojimas.

Nieko nelaukdamas šoku ant motociklo (kur važiuosiu nuspręsiu vėliau) duodu gazo ir nuskrieju vis dar tuščiomis miesto gatvėmis. Neužsidėjęs šalmo, godžiai traukiu gaivų, vis dar drėgną ryto orą. Akseleruoju, namus sudrebina galingas motoro gausmas (užteks miegoti, laikas keltis). Pamojuoju senutei, šluojančiai šaligatvį (pirmam mano sutiktam žmogui). Šaligatviu einanti įsimylėjėlių porelė mojuoja ir žavingai šypsosi, pamojuoju ir jiems. Rytas nuostabus…

Už miesto trumpam sustoju, grubiai primetu maršrutą (gal nuvažiuosiu 100 km., o gal kokius 500 km., dar nenusprendžiau, ne tas svarbiausia), užsidedu šalmą… ir pirmyn. Mano plieninis žirgas, po žiemos miego, lekia kaip pašėlęs, lekiu tiesiu, saulės nušviestu keliu, iš po žiemos bundanti gamta, akį džiugina šviežia žaluma, nosį kutena pavasario kvapai, vėjas švilpia ausyse, priekyje automobilis, gazas iki dugno (pralenkdamas linkteliu galva) spėju pamatyti, kaip moteriškė už vairo, žavingai nusišypso ir pakraipo galva. Širdis džiaugiasi, tarsi suaugęs su motociklu, nemažindamas greičio praeinu posūkį (kaip gerai, kad žiema pasikeičiau galinę padangą) kaifas, širdyje ramybe, tik aš, motociklas ir kelias, kas gali būti geriau…

Pakelės kavinėje, gerdamas stiprią kavą, prisimenu mylimus žmones, laukiančius namie. Suprantu, kad tik jie padeda pragyventi ilgą žiemą, o vasarą laukia grįžtančio iš kelionės (visgi koks aš laimingas, kad juos turiu). Išsitraukiu žemėlapį, primetu maršrutą, ir vėl i kelią, link namų. Aš gi jau ramus.

Ir taip dar daug, daug kartų…

Linkiu visiems, ankstyvo, saulėto, šilto pavasario. Alan.