Category Archives: Straipsniai

Vilkaviškis 1946 metai

Vilkaviškis 1946 metai
Tiksliai pasakyti, kurie tai buvo metai, yra sunku.
Rusijos karininkai motociklą Zundapp gabenosi iš Vokietijos nelegaliu būdu. Kertant sieną motociklas tiesiog buvo konfiskuotas kaip kontrabandinis daiktas ir perduotas finansų skyriui, kuris įpareigojo “Apkoopsąjungą” jį parduoti.

Tuometinė organizacija “Apkoopsąjunga” šios technikos nepardavė ir pasiliko savo reikmėms. Motociklas buvo patikėtas vilkaviškiečiui Kęstučiui Skrinskui, kuris su Zundapp’u važinėjo po visą Vilkaviškio rajoną. Bent jau apskrityje toks motociklas buvo vienintelis.
Zundapp’ais per Antrąjį pasaulinį karą važinėjo vermachto kariai. Lietuvoje tai buvo retas motociklas, kuris dabar papuoštų kiekvieno kolekcininko technikos kolekciją.

Renaldas Darius Dulinskas
——–Made in RDD——-
www.scrap.lt

algiodede

Būsimas stalius į darbą važinejo motociklu

Ši nuotrauka mena stalių Bernardą Paukštaitį, gimusį 1904 metais.
Visą savo gyvenimą šia žmogus staliavo savo namuose Vilkaviškyje,
Kapų gatvėje. Ne vieną vilkaviškietį jis išmokė staliaus amato.
Dirbdamas su medžiu Bernardas nebuvo abejingas ir technikai. Amatų mokykloje Kaune laisvai išmokęs kalbėti vokiškai, vaikinas sumanė įsigyti Vokietijoje motociklą.
Tais laikais technika buvo didelė prabanga ir kainavo daug pinigų. Vokietijoje įvairios prekės, tarp – ir automobiliai, motociklai, dviračiai, buvo kur kas pigesni nei Lietuvoje.
Kaip šiais laikais, taip ir anuomet pasienyje klestėjo kontrabanda. 1912 metų gamybos NSU motociklą Bernardas iš Vokietijos, buvusio Karaliaučiaus krašto (dabar – Kaliningrado sritis, Rusija) parsigabeno taip pat kontrabandos būdu. Jis motociklą Vokietijoje išardė ir po dalį per sieną susinešė į Lietuvą. Šitaip į Lietuvą tais laikais keliavo ir kitos nedidelės transporto priemonės.
Būsimas stalius susitvėręs NSU firmos motociklą važinėdavo į mokslus Kaune.
Sunku pasakyti, kiek tuo metu Vilkaviškyje važinėjo motociklų, tačiau galima numanyti, kad juos buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.

Renaldas Darius Dulinskas

alossenelis

Baikeriu Istorija LT

BIKERSTORY.LT
Asmeniniuose archyvuose ir šeimos albumuose išsibarsčiusios fotografijos ir negausūs amžininkų prisiminimai liudijantys apie motociklininkų judėjimą tarpukario metais laikinoje sostinėje Kaune ir kitose didžiuosiuose Lietuvoje miestuose. Tai buvo kone vieninteliai kuklūs informacijos šaltiniai apie motociklizmo judėjimo pradžią mūsų šalyje. Iki šiol.
Lietuvos motociklizmo istorija ilgą laiko tarpą buvo sieta ar net tapatinta su motosportu („Prezidento taurės“ varžybos) ir kariuomene (lakūnai buvo itin pamėgę šią greitą ir, palyginti su automobiliu, pigią transporto priemonę). Be abejonės, tai padėjo išpopuliarinti šią, tuo metu technikos naujove laikytą transporto priemonę. Tačiau manyti, jog sportas ir kariuomenė (su visa pagarba jai) buvo Lietuvos mototociklizmo pionieriai, būtų nesąžininga ir, pagaliau, istoriškai neteisinga. Ne ką mažesnės įtakos motociklizmo raidai turėjo vadinamasis „privatusis sektorius“.

MOTOPARKAS
Pirmosios žinios apie motociklus Lietuvoje randamos Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (toliau LCVA) saugomuose dokumentuose. Vienas pirmųjų įrašų pavyko rasti vartant VRM Piliečių Apsaugos Departamento dokumentus, kuriuose pavyko aptikti nedidelės apimties, bet gana iškalbingą segtuvą. Tai telefonograma Nr.199 (1922 m. spalio 23d.) „Dėl užregistruotų automobilių ir motociklų iki 1922 spalio 27d.“, kuria prašoma pateikti duomenis apie užregistruotas transporto priemones. Remiantis įvairių Lietuvos apskričių viršininkų atsakymais galima daryti tam tikras išvadas apie motociklų paplitimą Lietuvoje penktaisiais Nepriklausomybės metais (duomenis pateikė 12 šalies apskričių). Taigi – Ukmergėje buvo vienas motociklas, Panevėžys taip pat galėjo pasigirti viena dvirate mototransporto priemone. Mažeikių apskrities viršininkas atsakydamas į VRM Piliečių Apsaugos Departamento telefonogramą pranešė, jog apskrityje 1921 – 1922 metais nebuvo užregistruoto nei vieno motociklo, Šiaulių apskrities viršininkas pateikė duomenis apie vieną užregistruotą motociklą, Vilkaviškio apskrityje tuo pačiu laikotarpiu buvo užregistruoti net 5 motociklai, na o „rekordas“ priklauso Kaunui, mieste ir apskrityje užregistruoti – 8 motociklai. Remiantis apskričių viršininkų pareiktais duomenimis, galima sakyti, jog motociklas XIX a. antrojo dešimtmečio pradžioje buvo neįprasta, todėl reta transporto priemonė. Tiesa, ši savotiška apklausa (ne registracija) buvo gana išsami. Joje minimas motociklo savininkas, motociklo markė ir galia. Tačiau tokios informacijos toli gražu nepakanka, jog būtų galima įžvelgti motociklizmo raidos tendencijas.
Kiek platesnius duomenis LCVA saugomuose dokumentuose randame įrašuose apie 1926 metais pirmą kartą registruotus motociklus. Turint omenyje, jog motociklo istorija prasideda tik XIXa. pabaigoje. JAV (oficiali motociklo prototipo su anglimi kūrenamu garo varikliu mediniame rėme „gimimo diena“ laikoma 1867-ieji (išradėjas Howard‘as Roper‘is (1823-1896), ši dviratė transporto priemonė gana greitai „perplaukė“ Atlantą ir atsidūrė ne tik Senajame žemyne, bet ir tuometinėje jo provincija laikomoje Lietuvoje. LCVA saugomuose dokumentuose galima rasti transporto registro įrašų, kuriuose yra pirmieji oficialūs įrašai apie registruotus motociklus. Tiesa, kažkodėl šis sąrašas ranka rašytas ant ugnegesių ataskaitų apie gaisrus blanko, bet jame yra išties vertingos informacijos apie 1926 metų motoparką Lietuvoje (“Žinios apie autovežimus, motociklus ir traktorius”). Taigi, nuo motociklo išradimo 1867m. praėjus 59 metams, nuo Gottlieb‘o Daimler‘io
sukurto pirmojo skystu kuru varomo motociklo variklio 1885m. t.y. po 41erių metų ir nuo „Harely Davidson“ motociklo „premjeros“ 1903 metais (įkūrėjai William‘as Harley ir broliai Arthur‘as bei Walter‘is Davidson‘ai) prabėgus 23 metams, – Europos centre, Lietuvoje, 1926m. (įskaitant ir Klaipėdos kraštą) buvo užregistruota net 201 motociklas. Galbūt žodį „net“ kai kas norėtų rašyti kabutėse, tačiau du šimtai motociklų XXa. pirmoje pusėje Lietuvoje, kai automobilių tais pačiais metais buvo užregistruota 424, sutikite, yra daugiau nei solidus skaičius. Deja registro ataskaitose nėra duomenų kokios tuomet buvo populiariausios motociklų markės ir gamintojai. Minėtuose archyviniuose dokumentuose pateikiama tik 25-iuose Lietuvos miestuose registruotų motociklų skaičius. Įdomi detalė, jog Laikinojoje sostinėje Kaune, kur po poros metų susikurs pirmasis “Lietuvos Motociklininkų Klubas” 1926 metais buvo tik 27, o 1928m. jau 109 motociklai t.y. keturis kartus daugiau. Visos Lietuvos mastu motociklų skaičius per dvejus metus išaugo daugiau nei dvigubai nuo 201 iki 441 (deja, šiuose statistikos duomenyse nėra 1920 metais Lenkijos, Sulaužiusios Suvalkų sutartį, atplėšto ir okupuoto Vilniaus miesto ir Vilnijos). Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad jame pateikiami duomenys neskaičiuojant „Krašto apsaugos ir Kriminalinės policijos autovežimų“. Todėl, galima sakyti, jog tai yra objektyviausia šiuo metu turima ir pasiekiama statistika, kurioje užfiksuotos tik privačios transporto priemonės ir atspindimas realus tarpukario Lietuvos motoparko skaitlingumas, kuris, šiuo atveju, nėra iškraipomas karinių ar sukarintų valdiškų institucijų bei žinybų tarnybinėms reikmėms įsigytų motociklų. Matyti koks buvo natūralus ir laikmečio padiktuotas motociklų poreikis. Žinoma, poreikis arba susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis galėjo būti ir gerokai didesnis, tačiau turint omenyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti toli gražu ne kiekvienas norintis. Tai tikrai buvo prabangos prekė, kurią galėjo įsigyti retas. Aiškumo dėlei, galima pateikti populiarų ir gana iškalbingą palyginimą – anuomet karvė kainavo 200Lt, o motociklas apie 1800Lt. To meto fotografijose, fiksavusiose pirmuosius motociklizmo žingsnius mūsų šalyje, tokių tiesioginių “agrarinių” paralelių ir aliuzijų buvo ir daugiau. Šioje nuotraukoje užfiksuotas vežimą traukiantis motociklas. Užuomina į motociklo galingumo išraišką arklio galiomis. Galbūt juokais, galbūt rimtai, o galbūt tai – nuostabos iliustracija, jog nedidelis mechanizmas buityje, savo galingumu, gali atstoti arklį. Tačiau kaina… Agrarinėje valstybėje ir kaimo visuomenėje, tai buvo sunkiai suvokiama. Tiesa, panašios proporcijos išlikusios ir šindien, bet, laimei, XXIa.pr. visuomenės požiūris ir prioritetai – kiti.
Taigi, motociklininkų judėjimas plėtėsi, radosi bendri reikalai ir interesai, kuriuos reikėjo atstovauti.
KLUBINIO JUDĖJIMO PRADŽIA
1928 m. birželio 11 d. Kauno Miesto ir Apskrities Viršininko raštinėje buvo užregistruoti „Lietuvos motociklininkų klubo“ Įstatai.
„Ugdyti motociklų sportą Lietuvoje. Jungti savo narius glaudžiam sądarbiavimui. Atstovauti motociklistų reikalus. Bendradarbiauti su valdiškomis įstaigomis ir administracijomis, kaip oficialiomis taip ir privačiomis.“, – tai ištrauka iš pirmųjų
„Lietuvos Motociklistų Klubo“ (toliau LMK) Įstatų. Autentiška to meto kalba parašytas dokumentas, paraštėse papildytas ranka rašytomis pastabomis, šiuo metu yra saugomas Lietuvos Centriniame Valstybės archyve. Greta LMK Tikslų dokumente apibrėžiama klubo narių sudėtis ir pažymima, jog „klubo nariais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių žmonės, kuriems rūpi sportas“ (§7). T.p. nustatomi klubo valdymo struktūra, komisijos ir iždas. LMK Įstatuose taip pat pažymima, jog „kiekvienas Klubo narys gauna nario bilietą ir Klubo ženklą. Klubo ženklas gali būti prikabinamas prie motociklo ir negali būti perduodamas kitam asmeniui. Išstojus iš Klubo, klubo ženklas grąžinamas Klubui“ (§11). Po metų, 1929 m. birželio 11 d. įregistruotas vasario 24 d visuotinio Klubo narių susirinkimo protokolas, kuriame buvo priimtas Įstatų §3 papildymas, kuriame sakoma, jog “duoda Klubo nariams klubo ženklus ir uniformuotą kepurę su kokarda”. Vėliau Klubo atributika buvo papildyta nustatyto dydžio ir formos vėliavėle. Sutikite, jog dabartinių Lietuvos baikerių klubų įstatų principai labai panašūs. Smalsu ar tai intuityvus principų ir vertybių perimamumas?
Pirmuosius Įstatus parašais patvirtino LMK Tarybos nariai ir Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas. Skelbimas apie draugijos įsikūrimą „Vyriausybės Žiniose“ buvo išspausdintas 1928 m. rugpjūčio 17d. (Nr.32). Kuri data laikytina oficialia Lietuvos motociklininkų judėjimo gimimo diena? Remiantis šiandienine praktika, bet kurios įmonės ar organizacijos veikla laikoma prasidėjusia apie tai paskelbus „Vyriausybės žiniose“. Taigi 2008 m. rugpjūčio 17d minėjome „Lietuvos Motociklistų Klubo“ 80 metų jubiliejų. Tai pirmasis, organizuoto motociklininkų judėjimo mūsų šalyje liudijimas, solidus įrodymas, jog motociklizmas Lietuvoje gyvuoja jau 9 dešimtmečius.
1928 m įsikūrus pirmajam LMK, po metų buvo įkurtas ir Kauno motociklininkų klubas. Vėliau atsirado Šiaulių (1930 m. birželio 14d.) ir Klaipėdos MK.
Žinoma, tai buvo poreikio padiktuoti žingsniai, – motociklų savininkai, tapę visuomenine organizacija (kurios tarpukario Lietuvoje buvo itin populiarios), vadovaujama ir atstovaujama Tarybos, galėjo lengviau ir operatyviau spręsti kylančius klausimus ir problemas, galėjo tikėtis valstybės paramos arba tam tikrų lengvatų registruojant transporto priemones ar organizuojant Klubo narių išvykimą į keliones po užsienį. Beje, kelionių į užsienį organizavimas buvo vienas iš LMK tikslų numatytų Klubo įstatuose. Pagaliau, MK vienijo bendraminčius t.y. žmones, turinčius bendrų pomėgių ir su jais susijusių tikslų ir interesų.
APIE MOTOCIKLUS IR MOTOCIKLISTUS
Nepaisant to, jog motociklas buvo pakankamai reta, šių dienų kalba kalbant – egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą (šiuo požiūriu reikalai nedaug pasikeitė), reikėjo ne vien išgalėti nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį, arba būti nemenku pramuštgalviu, jog ryžtumeis tokiai visai neilgalaikei, neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“. Beje, reikėjo sugebėti motociklą dar ir valdyti. Motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik bepradedančios formuotis, todėl, natūralu, jog motociklai traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi arba didvyriais, arba pamišėliais ir dėmesio tikrai nestokojo. Dėmesio būta įvairaus ir pelnyto. To meto spaudoje galima rasti ne vieną žinutę apie motociklų
„katastrofas“ ar net feljetoną apie motociklininkus. 1929 metais laikraštis „Diena“ rašo: „Motociklų katastrofos reiškinys toks įprastas ir dažnai pasitaikąs, kad apie jas laikraščiai nerašo arba tik trumpai kronikoje pažymi kaip apie kiekvieną nelaimingą gynai privatiško pobūdžio įvykį“. Šiame straipsnyje, kuriame aiškinamasi dažnų motociklų „katastrofų“ priežastis, yra viena labai įdomi detalė. Čia rašoma „…Jei automobiliu išmokti važinėti reikia mokytis porą mėnesių kursuose, tai važinėjimui motociklu laikoma ganėtinu penketos minučių pardavėjo paaiškinimų“. Įdomi ir iškalbinga detalė. Straipsnyje minima, jog prasidėjus pavasariui „katastrofų“ ir vėl daugės. Girdėti dėsningumai ir tendencijos.
1927 metais laikraštis „Sportas“ išspausdino Šlamiškio feljetoną pavadinimu -„Čiklietas“, puikiai iliustruojantį tuometinį požiūrį į motociklą. Trumpa citata:
„Dar visiškai neseni tie laikai, kada motociklas buvo įstabiausias technikos padaras, kuriuo galėjo važiuoti tik Nietsšės „ubermenšai“. Toks susisiekimo indas atrodė be galo painiai padarytas, be to, dar klastingas ir kupinas kaprizų. Norint pradėti juo važiuoti, reikėdavo gerą gabaliuką bėgti šalia, žiūrint jo nuotaikos, stumiant jį su savim. Kai pasigirsdavo garsai, panašūs keleto šautuvų pokšėjimui, motociklistas paprastai darydavo stebėtiną šuolį, panašiai kaip džigitas. Dažnai atsitikdavo, kad motoras pradėdavo dirbti jau prastūmus pro kelionės tikslą, tokiu atveju motociklistui tekdavo daryti ilgoką vingį, kad grįžtų ten, kur buvo norėta…“ (kalba netaisyta. R.B.). Teko rasti ir kitokių pastebėjimų, kurių autoriai siūlo mergaitėms, susigundžiusioms pasivažinėti su nepatyrusiais motociklistais, apsidrausti gyvybę „..ir geriau didesnei sumai“.
MOTOPARKAS
XXa. pirmojoje pusėje motociklas, dėl visų savo savybių ir galimybių, tapo vis patrauklesnis, jo gamyba Vakaruose plėtėsi, atsirado didesnis modelių pasirinkimas, o konkurencija ir populiarumas padarė savo darbą – motociklai pasidarė prienami viduriniam sluoksniui ir todėl tapo masiniu reiškiniu. Žinoma, nederėtų pamiršti, jog prie motociklizmo plitimo gerokai „prisidėjo“ ir I Pasaulinis karas, kur motociklai pirmą kartą panaudoti kariuomenės reikmėms. Tai neabejotinai turėjo įtakos motociklo raidai ir populiarumui, nes grįžusieji dažniausiai ir taikos metu taip pat naudojosi šia patikrinta ir išbandyta technika. Antra vertus, reikia įvertinti dar prieš I Pasaulinį karą H.Fordo 1913m. išrastos konvejerinės montavimo linijos įtaką, dvigubai sutrumpinusios gamybos laiką ir tiek pat atpiginusios produkciją. Tie patys principai, kurie galiojo automobilių gamyboje, tiko ir dviratėms transporto priemonėms. Taigi, per gana trumpą laiką kaip visame pasaulyje taip ir mūsų šalyje motociklai tapo ne vien populiaria transporto priemone, bet ir laisvalaikio leidimo forma.
928 metų motociklų sąrašas pirmą kartą Lietuvos motociklizmo istorijoje atspindi ne vien motociklų skaičių (253, Klaipėdos kr. 188, viso – 441), bet ir pateikia mūsų šalies motoparko sudėtį. Šio sąrašo pagalba galima matyti kokių markių motociklus rinkosi Lietuvos motociklizmo pionieriai ir, galbūt, padaryti šiokias tokias išvadas.
Pateikiami duomenys, vėlgi, iš 25 didžiausių šalies miestų ir apskričių. Sąraše užfiksuota, jog tais metais Lietuvoje buvo registruoti net 36 markių (gamintojų) motociklai. Įspūdingas skaičius net ir turint omenyje, jog „motociklu“ buvo vadinamos ir kitos dviratės motorinės transporto priemonės, kurios pagal šiandieninį motociklo
supratimą, galėtų atitikti nebent „motorolerio“ ar „motorinio dviračio“ sąvoką. Visgi, įvairovė stebėtina ir nuostabi.
1928m. dar yra keletas vietovių, kuriose buvo užregistruotas vos 1 motociklas (Šakiai, Trakai, Ukmergė ar Šiaulių m.) arba nėra užregistruota nei vieno (Marijampolės m.), bet įdomu pastebėti, jog tokių „baltų dėmių“ Lietuvos motociklizmo žemėlapyje, lyginant su 1926 metų pirmaisiais ir 1927m. rgistro duomenimis, akivaizdžiai mažiau.
Bet grįžkime prie įdomiausio. Pažvelgus į lentelę, kurioje gamintojai išdėstyti pagal populiarumą nuo didžiausio iki mažiausio, matyti, jog aukščiausioje pirmo trejeto vietoje, akivaizdžiai atitrūkęs nuo artimiausių konkurentų, pirmauja „Harley Davidson“ – 77 motociklai, paskui jį rikiuojasi „Douglas“ – 41 ir „Indinan“ – 31. Toliau eilės tvarka išsirikiuoja NSU, DKW, „Triumph“, FN, „Snob“, „Wanderer“, o populiariausiųjų dešimtuką užbaigia vokiečių gamybos „Stock“. Įdomu pastebėti, jog šiandien vienas žymiausių gamintojų, kitas „vokietis“ BMW, tuomet tebuvo 14-oje lentelės vietoje, o vėlesniais metais itin išpopuliarėsiantis „britas“ B.S.A 1928m užima vos priešpaskutinę populiariausių modelių Lietuvoje lentelės vietą.
Apžvelgus visus 36 išvardintų gamintojojus, galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Nepaisant to, jog lentelės viršūnėje užtikrintai įsitvirtinę „amerikonai“ – „Harley Davidson“ (1) ir “Indian” (3) bei “britas” “Douglas” (2), didžioji dalis motociklų buvo pagaminti Europos gamintojų (absoliuti dauguma Vokietijoje).
KLUBŲ SUDĖTIS
Pirmasis Lietuvos visuomenių organizacijų surašymas vykdytas 1931 metų gruodžio 31d. suteikia vertingos informacijos apie MK sudėtį. Surašyme dalyvavusios visos tuo metu registruotos organizacijos („Savarankios organizacijos ir skyriai“) privalėjo užpildyti specialiai tuo tikslu išplatintas anketas, kuriose nurodyta, jog „Žinios renkamos statistikos reikalams ir į čia pateiktus klausimus atsakyti kuo tiksliausiai (…) Organizacijos valdyba ar kiti atsakomingieji asmenys, atsisakę suteikti žinių, galės būti traukiami atsakomybėn pagal Baudž. St. 139 str.“ (kalba netaisyta).
Šioje apklausos anketoje tarp reikalaujamų nurodyti anketinių duomenų: organizacijos būstinės adreso, įkūrimo datos ir įstatuose numatytų tikslų įvardinimo, prašoma nurodyti savo tikrųjų narių tautybę bei tikėjimą ir žemiau pateikiamas sąrašas. Lietuvos Motociklininkų Klubo vadovybė (atstovaujama LMK prezidento S.Klimo) pildydama šią anketą nurodė, jog 1932 metų sausio 5d. organizacijoje buvo šių tautybių nariai: lietuvių – 46, žydų – 5, vokiečių – 9, lenkų – 2, rusų – 1, nežinomos tautybės – 1. viso – 64
Įdomi ir dar viena šio surašymo detalė, greta tautybės reikėjo nurodyti ir tikrųjų organizacijos narių tikėjimą. Vykdant šį reikalavimą anketoje nurodyta, jog: Rymo katalikų – 42, evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 10, kitų krikščionių – 3, izraelitų – 9.
Lygiai tokią pačią anketą užpildė ir Šiaulių Motociklininkų Klubo valdyba (pateikdama reikalaujamus duomenis apie tikrųjų narių tautybę (pagal identišką aukščiau pateiktą sąrašą): lietuvių – 44, žydų – 26, vokiečių – 8, lenkų – 2, rusų – 2 , latvių – 3; tikėjimą: Rym.katalikų – 40, Evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 11, Sentikių ir stačiatikių – 2, Izraelitų – 26. Anketos duomenų tikrumą savo parašais patvirtino Šiaulių MK sekretorius Antanas Požėla ir tikrasis narys Mendelis Leibavičius.
Tiesa, Šiaulių MK valdyba pildydama anketą pažymėjo, jog iš tikrųjų 85 klubo narių 66 yra vyrai ir 19 moterų, o Kauno MK visi 64 nariai buvo vyrai. Dokumentuose taip pat pažymima, jog abu klubai nekilnojamo turto neturėjo ir jokių periodinių „spaudinių“ neleido.
Lyginant šių anketų duomenis galima susidaryti jeigu ne pilną MK tautybių vaizdą, tai bent jau tendencijas, atliepiančias tautybių pasiskirstymą tuometinėje Lietuvoje. Jokios abejonės (tą patvirtina ir anketiniai duomenys), jog bent jau MK rasinės nelygybės ar tuo metu Europoje jau sklandžiausių antisemitinių nuotaikų nesijuto – MK buvo atviri visų tikėjimų ir visų tautybių žmonėms norinčiais tapti tikraisiais MK nariais.
Nemažai lyginamosios informacijos apie MK sudėtį galima rasti dar vienoje apklausoje surengtoje V.R.M Spaudos ir Draugijų skyriaus 1939 rugpjūčio 11d. Kauno MK pateiktas raštas, kuriame pažymima, jog nuo metų pradžios buvo 92 nariai vyrai (dokumento statistikos lentelėse paliktos skiltys moterų skaičiui klube įrašyti – tuščios). Tame pačiame „Organizacijų Statistikos Žinių“ dokumente pažymima, jog Kauno MK yra 92 nariai, iš kurių 73 buvo lietuviai, 1 latvis, 2 lenkai, 2 rusai, 4 vokiečiai, 9 žydai ir 1 narys pažymėtas grafoje „kitos tautybės“ (spėjama, kad tai buvęs baltgudžių tautybės narys – R.B.).
Įdomu ir tai, jog Kauno MK oficialiai pradėjo veikti metais vėliau už Lietuvos MK t.y. 1929 birželio 11d., o lentelėje apie klubo narių skaičių ankstesniais metais, pirmasis įrašas padarytas 1926 m. – 50 narių. Panašių nesutapimų archyviniuose dokumentuose nemažai, tačiau praėjus 80 metų tikslius duomenis nustatyti sunku, o turint omenyje, jog archyvuose pusę amžiaus „šeimininkavo“ Sovietinis saugumas, daugelis archyvinių dokumentų ir duomenis galinčių patikslinti įrašų apskritai neišliko. Todėl dėliojant pirmųjų Lietuvos MK veiklos dėlionę tenka remtis tais menkais išlikusiais rašytiniais šaltiniais: dokumentais, to meto spauda ir net reklaminiais lankstinukais. Įvairios tarpukario Lietuvos Respublikoje atliktos visuomeninių organizacijų apklausos išliko greičiausiai vien dėl to, jog jose buvo galima rasti tam tikrų specifinių duomenų apie jų narius, kurie okupacinei valdžiai buvo naudingi, o organizacijų nariams neretai – pražūtingi.
Įvairūs archyvuose išlikę dokumentai įdomūs ne vien tik dėl to, jog atskleidžia pirmųjų MK narių statistinius duomenis ir informaciją apie jų tautybę ar tikėjimą. Juose neretai galima rasti žinių ir apie MK tikrųjų narių bei aukščiausią valdomąjį organą – valdybą (kartais dokumentuose vadinamos – „taryba“) sudariusių asmenų socialinį statusą bei jų profesijas.
Vienas iš tokių dokumentų, tai 1938 metų birželio18d V.R.M. Draugijų Registrui pateiktas Kauno MK pareiškimas, kuriame pranešama apie perrinktą klubo valdybą ir prašoma ją patvirtinti. Šiame dokumente užfiksuoti duomenys rodo, jog Kauno MK branduolį ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudarė labai įvairių profesijų atstovai nuo teisininko iki “šoferio”. Žinoma, valdybos hierachijoje negalima nepatebėti dėsningumo, jog visuomeniniame gyvenime aukštesnį statusą turintis asmuo, MK taip pat užima aukštesnes pareigas. Priežasčių tam galima rasti nemažai: nuo “geresnio reikalų išmanymo” iki geresnio atstovavimo klubo interesams pvz. viešose įstaigose ir pan. Profesinė įvairovė atskleidžia dar ir tai, jog ankščiau didele prabanga buvęs motociklas, 1930-ųjų pabaigoje tampa gana įprasta transporto ir laisvalaikio praleidimo forma, kuri dabar jau prieinama ne vien valstybės tarnautojams ir vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovams t.y. tiems, kurie galėjo sau leisti tokį, tiems laikams, labai brangų malonumą. Motociklas tapo prieinamas visiems. Tačiau taip buvo tik iki 1941.

Autorius: Rimas Bružas

Tarp chromo ir odos slypi širdis

Painesville, Ohio valstija. Michael Warren rankoje peilis, žvilgantis kaip ir aplink jį esančių motociklų chromas. Peilio ašmenys lietėsi prie kitos jo rankos. Keletas žmonių iš minios krūptelėjo ir nusisuko, tačiau jiems atsigręžus dar nebuvo nukritęs nė lašelis ritualinio kraujo. “Pasiimk aštresnį peilį” – kažkas sušuko, o likusi minia ėmė juoktis. Galiausiai Warren’as pasiryžo brūkštelt peiliu ir pasirodė pirmasis kraujas. Jis iškėlė aukštyn savo ranką ir ištarė tuos pačius žodžius, kuriuos kartojo kiekvieną pirmąjį gegužės sekmadienį, pastaruosius šešiolika metų: “Tegu tai būna vienintelis kraujo lašas palietęs Ohio kelius šiais metais”. Tada pasilenkė ir perbraukė ranka per purviną Lake County Fairgrounds kelią.

Kasmetinis “Louie Run” buvo oficialiai pradėtas. Renginys buvo skirtas Louie Ivcovic, vietinio baro šeimininko, mirties metinėms paminėti. Pirmaisiais metais susirinkdavo apie šešiasdešimt baikerių, šiemet – daugiau kaip 5 tūkstančiai. Priešingai negu kiti barų savininkai, Ivcovic’as mielai laukdavo baikerių savo bare, organizuodavo jiems renginius ir vaišindavo alumi. Pirmaisiais metais po Ivcovic’o mirties, baikeriai nusprendė jo atminimui suorganizuoti važiavimą kolona. Aplankę jo kapą surengė didelį vakarėlį Louie bare.
Praėjus metams po Louie Ivcovic’o mirties, baikerių bendruomenė neteko daugybės savo narių, todėl “Louie Run” tapo bendra atminimo diena mirusiems baikerių draugams. Nuo to laiko šis renginys įgavo tokį mąstą, kad yra vadinamas didžiausiu šiaurės Ohio motociklininkų renginiu. “Louie Run” metu susirenka dvylikos Ohio klubų nariai, kurie po tradicinio važiavimo kolona vėliau dalyvauja koncertuose, tatuiruočių konkursuose ir kartu pamini pirmąjį gegužės sekmadienį, taip vadinamą, savo sezono pradžią. Nepaisant pasilinksminimų šis renginys turi ir platesnę koncepciją, tai ne vien galimybė baikeriams išsitraukti savo juodas liemenes ir nublizginti savo motociklus. “Louie Run” metu renkamos lėšos nevyriausybinėms, pelno nesiekiančioms organizacijoms. Kasmet surenkama apie 25 tūkstančius JAV dolerių, kurie skiriami vaikų ir suaugusiųjų reabilitacijos ir socializacijos centrams, kūdikių namams bei vaikų ligoninėms. Vienam iš tokių centrų priklauso ir Louie Ivcovic’o sūnus.
“Jie tikri draugai” – taip baikerius apibūdina Ann Dietrich, socializacijos centro atstovė – “Gražu žiūrėti, kai per kasmetinius mūsų pietus prie vieno stalo susirenka baikeriai, verslininkai, senutės užeinančios iš bažnyčios ir visi kiti, kurie palaiko mūsų socialinę iniciatyvą”.
“Cleveland’s Rainbow” kūdikių ir vaikų ligoninė kasmet sudaro pageidaujamų žaislų sąrašą, kurį įteikia “Louie Run” dalyviams. Baikeriai atvyksta aplankyti vaikų į ligoninę, išdalina jiems skirtas dovanas, praskaidrina jų liūdną kasdienybę savo draugija. “Vaikams didelį įspūdį palieka baikerių išvaizda, jų odinės liemenės juos tiesiog žavi” – teigia ligoninės slaugos specialistė Tammy DeMario.
Pliušinių meškučių mielumo įvaizdis vargu ar yra būtent tai, kas patraukė motociklininkus link baikerių subkultūros. Dauguma “Louie Run” dalyvių vis dėlto atspindi tradicinį baikerių įvaizdį – ilgos barzdos, stambus kūno sudėjimas, odiniai drabužiai. Tai vyrai, kuriuos patraukė baikerių gyvenimo būdas ir keliamas sąmyšis, tačiau jie tikisi, kad išorinis įvaizdis ir socialinė veikla gali būti puikiai suderinama.
Baikeriai nenori dirbtinai keisti požiūrio į save. Kaukolių, skeletų ir gyvačių tatuiruotės puošiančios jų kūnus, randai ant veido ir masyvūs metalo papuošalai, iš pirmo žvilgsnio tikrai nekelia itin didelio pasitikėjimo. “Man vis dar patinka, kad užėjus į patalpą žmonės traukiasi man iš kelio” – pripažino “Louie Run” dalyvis Butzer, perbraukdamas per savo tamsią barzdą – “Man tai tikrai patinka”.

Kristin Ohlson “Biker Run Reveals Heart Beneath Leather and Chrome”
The New York Times

Vertė: Charisma

Reprezentacijos, kurios žavi

Sako, kad žmogui paprasčiau gyventi aplinkoje, kuri suklasifikuota, padalinta ir paaiškinta. Tiesiog tai suteikia sąmoningo saugumo jausmą. Juoda – balta, gera – bloga, vyras – moteris… Beje, pastaroji opozicija turbūt geriausiai suvokiama, nepaisant to, kad gyvename XXI amžiuje, kur riba tarp vyriškumo ir moteriškumo vis labiau blunka. Tačiau egzistuoja socialinės grupės, kuriose vyriškumo sąvoka itin stipri. Kaip kartą pasakė vienas, mano gerbiamas, akademinės bendruomenės atstovas: “Nenuginčysi, kad vyrai tramdantys metalą ir savo pečiais saugantys moterį, atrodo mažų mažiausiai impozantiškai”.
Vien vizualinė reprezentacija būtų puikus įkvėpimo šaltinis froidinėms interpretacijoms. Oda, metalas, juoda spalva, skiriamieji ženklai… Net ir teoriniu lygiu vertinant, visa tai asocijuojasi su agresija, fizine jėga, pasitikėjimu savimi ir šaltakraujiškumu. Kodėl baikeriai patrauklūs moterims? Nes šalia jų gali pasijausti trapi, saugi ir moteriška. Kodėl baikeriai neigiamai vertinami visuomenėje plačiąja prasme? Todėl, kad nuolatinis jų balansavimas ties pavojaus riba kelia baimės jausmą. Prigimtinis instinktas bijoti to, kas už tave greitesnis, stipresnis ir galingesnis užgožia civilizuotą mąstymą. O dar prisiminus įgimto konkurencingumo faktorių, atsakymai į kai kuriuos klausimus tampa tokie akivaizdūs…
Pasitelkus savo subjektyvų ir kritišką vertinimą teigčiau, kad baikeriai viena iš paskutinių socialinių grupių, kurioje dar egzistuoja tikrasis vyriškumas. Nebūtinai visomis prasmėmis teigiamas, nebūtinai neturintis išimčių, bet neginčytinai žavintis. Ir net jei atsirastų šimtai man prieštaraujančių, aš argumentuotai kartočiau, kad tai tiesa… Jei nebūčiau peržengus tos ribos, kuri skiria stebėtojus, nuo dalyvių, būčiau patikėjus, kad žaviausias baikerio atributas – motociklas. Dabar drįsčiau teigti, kad pasitikėjimas savimi yra būtent tai, kas sukelia dėmesio fenomeną… kas priverčia bent akimirkai nukreipti žvilgsnį nuo nuobodžios kasdienybės vaizdų…

Autorius: Charisma

Žvilgsnis į baikerių kultūrą be stereotipų

Mūsų visuomenė dažniausiai labai skuba suformuoti stereotipus ir atitinkamą požiūrį apie tai, kas jiems nepažįstama, nepriimtina, arba atvirkščiai, kelia susižavėjimą. Skirtingos socialinės grupės, subkultūros, žmonės propaguojantys kitokį gyvenimo būdą, neretai tampa šabloninio požiūrio įkaitais. Jiems suformuojamas visuomenės primestas įvaizdis, kuris nebūtinai atspindi realybę, dažniausiai ją gerokai iškraipo. Baikeriai – viena iš tų grupių, apie kurias tiek žiniasklaidoje, tiek viešojoje erdvėje kalbama pakankamai daug, tačiau ne itin teigiamai. Tačiau net ir chaotiškame baikerių gyvenime vyrauja savotiška tvarka ir taisyklės.

Baikeriai kaip atskira visuomenės grupė (kartais įvardijama kaip subkultūra) pradėjo formuotis XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai buvo žmonės, kuriuos vienijo meilė motociklams ir laisvei. Septintajame dešimtmetyje baikerių sąvoka pradėjo kone kardinaliai keistis. Šią visuomenės grupę pradėjo formuoti amerikiečių kariai, grįžę iš Vietnamo karo, pasiilgę pavojaus, intensyvių emocijų ir vienybės jausmo, nusivylę savo šalimi, jie atrado savotišką protesto prieš visuomenę rūšį. Motociklas tapo jų meka, laisvės ir galios simboliu, kuris padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir suteikia nepakartojamų pojūčių. Baikeriai neretai buvo vadinami adrenalino narkomanais. Šios visuomenės grupės atsiradimas nebuvo beprasmis – tai žmonės, kuriuos jungia bendrumo ir broliškumo jausmas, savitas gyvenimo būdas, kitoks požiūris į gyvenimą ir, be abejo, meilė motociklams.
Lietuvos moto klubuose, savitarpio pagalbos ir vienybės jausmas taip pat egzistuoja kaip vienas iš esminių faktorių. Padėti draugui kelyje, nelaimėje, galiausiai pasidalinti žiniomis ir patirtimi. Holivudo filmų sukurtas vienišo baikerio įvaizdis, mūsų kultūrinėje ir socialinėje terpėje retai kada turi sąsają su realybe. Dalis Lietuvos baikerių priklauso motociklininkų susivienijimams, kiti tiesiog prijaučia šiam gyvenimo būdui be įsipareigojimų. Oficialūs Lietuvos baikerių klubai turi savas rašytas ir nerašytas taisykles, kurios plačiajai visuomenei nėra skelbiamos ir lieka klubo rato ribose. Šiuo metu Lietuvoje veikia trisdešimt aštuoni oficialūs, skirtingus statusus turintys motociklininkų susivienijimai, kurių veikla kontroliuojama Kongreso ir Tarybos. Narystė moto klube įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo elgesį kelyje, viešuose renginiuose ir visur, kur dėvima apranga su „spalvomis“. „Spalvos“ – tai motociklininkų klubų antsiuvai, puošiantys jų liemenes, tai savotiška gradacijos sistema, baikerių klubo statuso atspindėjimas, todėl gauti teisę į antsiuvus nėra labai paprasta. Puoštis antsiuvais gali tik pripažinti baikerių klubai. „Spalvų kontrolė“ egzistuoja daugelyje motociklininkų renginių. Tai reiškia, kad į renginį nebus įleidžiami klubai, kurie nesilaiko baikerių Kongreso iškeltų reikalavimų. Laisviems ir nedalyvaujantiems klubinėje veikloje baikeriams šie draudimai negalioja.
Neigiamą didžiosios visuomenės dalies požiūrį į baikerius suformuoja tai, ką jie mato gatvėse – ekstremalus greitis ir grėsminga išvaizda. Tačiau nedaugelis pasidomi tuo, ką dar veikia motociklų mylėtojai, kokius renginius organizuoja, kokios plačios yra jų interesų ribos. Baikerių renginių kalendorius neapsiriboja „Sezono atidarymo“ ir „Sezono uždarymo“ šventėmis. Daugelis klubų organizuoja arba remia turnyrus, labdaros ir pramoginius renginius, tokius kaip: „Baikerių naktys“ (Steely Pegasus MC ir Forewer Free MCC), „Vaikų dziudo turnyras“ (Geležiniai sparnai MCC), „Kylantis griausmas“ (Twins Forever MC). „Baltijos kelias“ (bendrai organizuotas renginys) ir panašius. Oficialūs renginiai yra patvirtinti Kongreso, informacija apie juos yra viešai publikuojama. Kaip bebūtų keista tiems, kurie pratę baikerius tapatinti su blogiukais, incidentų per jų organizuojamus renginius įvyksta kur kas mažiau, negu per viešas visuomenines šventes ir masinius susibūrimus. Lietuvos motociklininkų Kongreso organizuojamas kasmetinis baikerių „Sezono atidarymas“ vadinamas vienu geriausiai organizuotu ir daugiausiai dėmesio susilaukiančiu renginiu. Jis pritraukia ne tik motociklų mylėtojus ir gerbėjus, bet ir žiniasklaidos bei smalsios visuomenės dėmesį.
Žmogus visada atmeta ir atstumia tai, kas jam svetima ir nesuprantama. Būti kitokiu, nereiškia būti blogesniu. Gyvenimo būdą pasirenkame patys, o štai stereotipinis įvaizdis dažniausiai būna priklijuojamas tarsi „rėksminga“ etiketė, kurios taip lengvai nenusiplėši. Tolerancijos stoka – tikras lietuviškas bruožas, bet kol yra žmonių paįvairinančių pilkąsias mūsų visuomenės mases, negalime jais nesižavėti. Ciniškai įžūlūs visuomenės epitetai apibūdinantys baikerius kaip „donorus“, tik dar kartą įrodo koks ribotas eilinio žmogaus suvokimas lyginant su beribės laisvės ir polėkio ieškančiųjų požiūriu. Vien todėl, kad sudėtinga juos suprasti, nėra būtina žvelgti į jų gyvenimo būdą iš kritiškos perspektyvos. Būti baikeriu, tai daugiau negu būti motociklo savininku – tai požiūris, pojūtis, patirtos emocijos. Baikeriai spinduliuoja šaltumu ir pasitikėjimu savimi. Bandymas adaptuotis prie jų gyvenimo būdo niekada neatstos to būdo propagavimo. Tai išskirtinis mąstymas, slypintis kažkur viduje, ten kur neegzistuoja baimė susidurti su pavojumi, kur nėra ribų laisvės pojūčiui, kur lojalumo samprata egzistuoja be perkeltinių prasmių. Tai aplinka, kurioje netariant nė žodžio sukuriamas bendruomenės jausmas, o meilė motociklui tampa jungiančia gija. Baikeriai – tai itin savita kultūra, kurią pažinus, norom nenorom lūžta nusistovėję stereotipai.

Autorius: Charisma

Karaliai be karūnų

Sakoma, būna karaliai be karūnų. Būna direktoriai be pavaldinių. Kartais net būna šeimos be vaikų ar vaikai be šeimų. O baikeriai be motociklų? „Absurdas” – pasakytų eilinis ir neeilinis Lietuvos žmogelis. Argi tai ne tas pats, kas vyras be, pavadinkime, „vyriškumo” ar Formulės-1 lenktynininkas be bolido?

Gal ir tas pats. Bet tiems, kurie nusprendė taip iškreipti ir paminti baikerizmo pamatus, į tai buvo visiškai nusispjauti…

Viskas prasidėjo 1969 m. svajonių ir stebuklų šalyje Amerikoje, kur Kalifornijoje po viena saule pradėjo nebetilpti visi, savo sielas pardavę Moto dievui. Tais metais, šalia jau gerą dvidešimtmetį gyvavusio Pragaro Angelų (Hell’s Angels) baikerių klubo įsikūrė Mongolų (Mongols mc) klubas. Pastarųjų pavadinimas atspindėjo jų dvasią ir pagrindines vertybes – save jie laikė „Čingischano vaikais”. Žiaurumas, darna, drąsa, paklusnumas, kovingumas ir įstatymų nepaisymas tapo jų vertybiniu pamatu, o prekyba narkotikais, vagystės, žudymai, užpuolimai ir pinigų padirbinėjimas puikiai atspindėjo jų, kaip viena-procentininkų (one-percenter) bei nepaisančių įstatymų („outlaw”) požiūrį.

Siedami save su mongolų tauta ir didžiuoju jų imperatoriumi, Mongolai neįsigilino į visą Čingischano politiką. Pasirodo, viena pagrindinių jo politikos taisyklių buvo ta, kad naujus griežtus įstatymus buvo būtina jungti su tradicinėmis vertybėmis. O būtent į jas Mongolai kelis kartus riebiai nusispjovė.

Pirma, jie nusprendė nepaklusti teritoriniam principui. Iš seno buvo sutarta, kad Šiaurės Kalifornija – Angelų teritorija. Tačiau turbūt įkvėpti mongoliško noro užkariauti teritorijas, o gal tiesiog stengdamiesi 100% pateisinti savo, kaip „outlaw” baikerių vardą, nusprendė šio principo nebepaisyti ir vieną dieną tiesiog įžengė į Angelų teritoriją.

Užviręs karas buvo lydimas masinių muštynių, išpuolių ir žudymų. Tokia buvo naujojo Mongolų vado – Doc’o – politika. Politika, dėl kurios buvo pamintos ne tik baikerių gyvenimo apskritai tradicijos, bet ir pažeista klubo Konstitucija.

30 metų Mongolai vadovavosi taisykle, jog visi klubo nariai turėjo važiuoti Harley Davidson ritmu – t.y. visi iki vieno turėjo pažaboti būtent Harlėjus. Tačiau ši pareiga buvo suspenduota vardan to, kad tai tapo kliūtimi klubo narių skaičių išplėsti vadinamųjų „part-time mongols” (iš dalies mongolų) dėka.

„Part-time” mongolai neprivalėjo turėti HD motociklų. Jie apskritai neprivalėjo važiuoti ar turėti motociklą! Jų pareiga buvo nešioti klubo liemenę su „spalvomis”, išmokti Mongolų taisykles ir Konstituciją bei už Mongolus kovoti iki paskutiniųjų.

Tokia klubo vadovybės politika siutino senuosius klubo narius (old guard), nes, jų įsitikinimu, „nėra tokio dalyko kaip „part-time” mongolai. Arba tu Mongolas 100%, arba tu – niekas!”. Todėl naujuosius klubo pseudo-narius jie laikė ne baikeriais, o tiesiog gaujos nariais. Juolab, kad daugelis jų, norėdami tapti pilnateisiais (full-fleged Mongols) mongolais, dažniausiai turėjo atlikti nusikalstamo pobūdžio užduotį. Tiesa, tai neturėjo būti naujiena naujiesiems „nariams”, kadangi daugumą jų naujasis Mongolų vadas pasikvietė iš didžiausių Los Andželo gaujų.

Tačiau ar tikrai noras valdyti ir užkariauti teritorijas, noras įrodyti savo valdžią ir užsitarnauti pagarbą (o gal tiksliau – baimę) turi tapti griaunančia jėga? Ar tai tikrai yra priežastis sugriauti ilgalaikę santvarką, nusistovėjusias baikerių tradicijas ir santykius? Ir net jeigu atsakysime teigiamai, susimąstykime, ar mes vis dar kalbam apie baikerių klubą?..

Ar Mongolų gyvenime „baikai” netampa paprasčiausia, ir nebūtina (!) transporto priemone? Ar liemenės, „spalvos”, vidaus taisyklės nevirsta gaujos, o ne mc, skiriamaisiais ženklais?

Į šiuos klausimus geriausiai atsako faktas, jog senieji Mongolų nariai palaipsniui pradėjo trauktis iš klubo. Ir tai visiškai suprantama, nes naujoji „part-time” narių politika tapo kruvino karo, nusinešusio nemažai gyvybių, su meksikiečių gauja pradžia. Natūralu, kad senieji nariai, kadaise priklausę „Mongols mc” – baikerių klubui – nusprendė pasitraukti iš Mongolų gaujos tarpo. Tiesa, dauguma jų turėjo palikti ne tik Mongolų klubą, bet ir savo gyvenamąsias vietas, nes, anot jų vado, „jeigu jie pasitraukė iš klubo, bijodami gauti kulką nuo meksikiečių ar HA, tai namus jie turėjo palikti žinodami, kad bet kada čia gali užsukti Mongolai…”.

Liūdniausia, kad imlieji broliai lietuviai jau perėmė naująsias Mongolų tradicijas – randasi pseudo baikerių klubų, kurie liemenes, „spalvas” dalina tarsi saldainius per vestuves – visiems norintiems ir nenorintiems. Ir tikėjimas Moto dievu tampa visiškai antraeiliu rodikliu.

Baikeriai piktinasi – „visuomenė mus mato iškreiptai”, „mes visada piešiami tik juodomis spalvomis”. Bet ar ne patys baikeriai formuoja tą iškreiptą vaizdą? Ar ne patys, vedini asmeninių ambicijų, kuria tokį paveikslą? Juk kiaušinis pradeda gesti ne nuo lukšto…

Kartais taip norisi tokiam idiotiškam egoistui išrėkti: „Jei nori turėti pavaldinių, būti jiems dievas – nusipirk šunį! Jei nori vadovauti gaujai – nusipirk 5 šunis!”

Taip, sekti naujų madų vėjais – šiandien itin madinga. Bet ar tai nėra žmogaus ribotumo pavyzdys? Aklai kopijuoti, aklai paklusti. Aklai, nes nematant pasekmių. Ar reikia Lietuvos baikeriams „part-time” narių atsiradimo? Ar reikia besąlygiško klubų narių skaičiaus didėjimo? Ar iš tiesų norime, kad Lietuvos baikeriams „spalvų” kontrolę pradėtų vykdyti valstybės valdžia taip, kaip ji to ėmėsi Amerikoje Mongolų atžvilgiu?..

Ar tikrai viso to reikia, kad klubas vieningai apžergtų motociklus ir paklustų pakelės vėjo įstatymams?

Ankstyvą (alaus?) rytą

Sekmadienis. Pabundu anksti ryte, kažko nesimiega, neramu. Šalia susisukus į kamuoliuką, saldžiai miega mylimoji. Švelniai paglostau jos galva, tyliai, tyliai išlipu iš lovos, atsargiai uždarau duris. Pažvelgiu pro langą, pamatau, kaip linksmas saulės spindulėlis, žaidžia prieš namą augančio medžio šakose, kaip visomis vaivorykštės spalvomis blizga, ant palangės, dar po nakties, neišdžiuvęs rasos lašelis, žvirbliai kažkur netoliese čirškia savo rytinę dainelę, kažkur trinkteli uždaromos durys, kažkas kieme užkuria automobilį… miestas bunda.

Kažkas viduje šaukia, ragina skubėti, greitai nusiprausiu, besirengdamas užsiplikau kavos (nėra laiko gerti, kavą palieku nepaliestą) pasiimu šalmą, žemėlapį, garažo raktus… Po minutes, linksmai žingsniuoju gatve, traukiu į save po nakties džiūstančio asfalto kvapą, kaip gaivu, asfaltas šviesėja akimirksniu, saulė jau baigia nugalėti nakties drėgmę…

Greitai atidarau garažo duris, minutė ir mano plieninis žirgas sužvengia, sudrebindamas visa kooperatiniu garažų masyvą. Kaip malonu, nebegirdžiu nei žvirblių čirškimo, nei kažkur tyliai bundančio miesto triukšmo, nei… Tik galingas, galingo variklio, garsas atsimušęs i netoliese stovinčio penkiaaukščio langus, nuvilnija tolyn, vis dar miegančio miesto pastatais. Kažkur netoliese pasigirsta pritariantis šunų lojimas.

Nieko nelaukdamas šoku ant motociklo (kur važiuosiu nuspręsiu vėliau) duodu gazo ir nuskrieju vis dar tuščiomis miesto gatvėmis. Neužsidėjęs šalmo, godžiai traukiu gaivų, vis dar drėgną ryto orą. Akseleruoju, namus sudrebina galingas motoro gausmas (užteks miegoti, laikas keltis). Pamojuoju senutei, šluojančiai šaligatvį (pirmam mano sutiktam žmogui). Šaligatviu einanti įsimylėjėlių porelė mojuoja ir žavingai šypsosi, pamojuoju ir jiems. Rytas nuostabus…

Už miesto trumpam sustoju, grubiai primetu maršrutą (gal nuvažiuosiu 100 km., o gal kokius 500 km., dar nenusprendžiau, ne tas svarbiausia), užsidedu šalmą… ir pirmyn. Mano plieninis žirgas, po žiemos miego, lekia kaip pašėlęs, lekiu tiesiu, saulės nušviestu keliu, iš po žiemos bundanti gamta, akį džiugina šviežia žaluma, nosį kutena pavasario kvapai, vėjas švilpia ausyse, priekyje automobilis, gazas iki dugno (pralenkdamas linkteliu galva) spėju pamatyti, kaip moteriškė už vairo, žavingai nusišypso ir pakraipo galva. Širdis džiaugiasi, tarsi suaugęs su motociklu, nemažindamas greičio praeinu posūkį (kaip gerai, kad žiema pasikeičiau galinę padangą) kaifas, širdyje ramybe, tik aš, motociklas ir kelias, kas gali būti geriau…

Pakelės kavinėje, gerdamas stiprią kavą, prisimenu mylimus žmones, laukiančius namie. Suprantu, kad tik jie padeda pragyventi ilgą žiemą, o vasarą laukia grįžtančio iš kelionės (visgi koks aš laimingas, kad juos turiu). Išsitraukiu žemėlapį, primetu maršrutą, ir vėl i kelią, link namų. Aš gi jau ramus.

Ir taip dar daug, daug kartų…

Linkiu visiems, ankstyvo, saulėto, šilto pavasario. Alan.

A Twist of the Wrist II

Visas knygos “A Twist of the Wrist II” vertimas.
Vertė ezhiukas , Mad Dust Devil MC

aTwistOfTheWristlI_sm

Turinys:

Įžangos žodis

Įvadas

Pirmas skyrius. Priešas. Savisaugos instinktas

Antras skyrius. Gazo valdymas. Taisyklė numeris vienas

Trečias skyrius. Gazo valdymas. Pakaba ir sukibimas su keliu

Ketvirtas skyrius. Gazo valdymas. Ideali trajektorija kiekvienam

Penktas skyrius. Gazo valdymas. Kada?

Šeštas skyrius. Gazo valdymas. Jėgos

Septintas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Vairavimo technologija

Aštuntas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Rankos

Devintas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Stabilumas

Dešimtas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Slydimas posūkyje

Vienuoliktas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Žmogus ir mašina

Dvyliktas skyrius. Vairavimas. Sutramdyti jėgas

Tryliktas skyrius. Vairavimas. Galinis ratas

Keturioliktas skyrius. Vairavimas. Taisyklės

Penkioliktas skyrius. Vairavimas. Vairavimo greitis

Šešioliktas skyrius. Vairavimas. Trajektorija ir greitas vairavimas

Septynioliktas skyrius. Vairavimas. Greičio raktas

Aštuonioliktas skyrius. Vairavimas. Trys vairavimo faktoriai

Devynioliktas skyrius. Vairavimas. Atraminis vairavimas

Dvidešimtas skyrius. Regėjimas. Erdvė yra santykinė

Dvidešimt pirmas skyrius. Regėjimas. Kontrolinių taškų technologija

Dvidešimt antras skyrius. Regėjimas. Pratimai, praplečiantys regėjimą

Dvidešimt trečias skyrius. Regėjimas. Du etapai

Dvidešimt ketvirtas skyrius. Stabdymas. Nieko naujo

Dvidešimt penktas skyrius. Trauka. Už ir prieš

Dvidešimt šeštas skyrius. Lenktynės. Tikslai ir jų pasiekimo būdai

Baikeris – kas tai?

Baikeris – gerietis. Blogas baikeris – retas reiškinys ir dažniausiai sutinkamas amerikiečių filmuose. Gero baikerio sveika fizionomijos spalva ir geras motociklas. Blogas baikeris taip pat turi gerą motociklą ir vešlią veido augmeniją. Jeigu pas baikerį didelis pilvas, tai jis rūpinasi drėgmės palaikymu savo kūne ir tam reguliariai vartoja alų, o jei baikeris liesas ir jį apspitę trys gražuolės – tai Miki Rurkas.

Visi gamtos, bei kiti dėsniai paneigia galimybę aptikti baikerį be motociklo (suprask – baikeris be pirdos – ne baikeris).

Gerai ir gausiai ištatuiruotas baikeris gali atnešti nemenką pelną Tatu prezentacinių renginių metu.

Dažniausiai skiriami du baikerių tipai: rytiniai ir naktiniai. Naktiniai baikeriai paprastai būna sukalbami, linksmi ir mielai sutinka išgerti. Rytiniai baikeriai – pikti ir užtinę. Tai tie patys naktiniai baikeriai, grįžtantys namo.

Baikerio namas – tai didelis garažas ant daugiaaukščio stogo, į kurį jis atvažiuoja savo motociklu. Bet tai netiesa. Remiantis statistiniais duomenimis, galima teigti, kad baikeris vidutiniškai per metus sudaužo 2 motociklus, 17,5 snukių, 3 merginų širdis ir 786 butelius nuo alaus (alaus, manau, išgeria žymiau daugiau, bent jau LT baikeriai. vertėjo pastaba.). Sumanus baikeris gali jūsų konkurento kapitalą paleisti vėjais ištaškydamas jo kaboką per 2 valandas ir 18 minučių. Du baikeriai ištuštins ir paleis šipuliais didelį restoraną per 3 valandas ir 33 minutes. Baikerių minia tolygi 5 kilogramams trotilo, todėl taikiais tikslais neverta tuo piktnaudžiauti.

Be „baikerio paprastojo”, kartais sutinkamas „baikeris paauglys”, kitaip dar vadinamas „rokeris šūdmalys”. Dažniausiai juos galima aptikti Rusijos centrinėje dalyje, didesniuose miestuose. Važinėja jie po miestą nuo 22.00 iki 5.00 val. ryto, kaip taisyklė ant motociklo „Voschod” be duslintuvo. Tai nykstanti baikerių rūšis. Į raudonąją knygą neįtraukta.

Centrinėje Rusijos dalyje galima sutikti ir „bulvinį baikerį”. Aktyvūs dažniausiai būna iš pat ryto. Jų amžių galima nuspėti pagal bulvių maišų kiekį motociklo lopšyje. Suaugę atstovai paprastai keliauja motociklu „Ural”, lopšyje veždami nuo 5 iki 7 maišų bulvių.

Atskirti baikerį nuo motociklininko praktiškai neįmanoma. Kartais tai pavyksta tik baro ir panų pagalba. Dirbtinai persodinus baikerį į automobilį, jis greitai kvankteli ir suserga klaustrofobija. Retais atvejais įmanomas baikerio dirbtinas persodinimas į automobilį su vairu dešinėje pusėje, nes, kadangi bėgius jis junginėja kaire koja, tai, pakankamai pasitreniravus, turėtų išmokti tai daryti ir automobilyje.

Baikeris, persodintas ant sportinės britvos, mutuoja iki sportininko, praranda sugebėjimą atsitiesti ir vartoti alų būtinais organizmui kiekiais. Įtakos ir didelio susidomėjimo mokslui nesudaro .

Baikerio lytinis kontaktas įvyksta spontaniškai ir nekontroliuojamai dažnai. Susidomėjimą sukelia įspūdingų formų moteriškos giminės atstovės. Verbavimo procesas dažniausiai prasideda pasiūlymu „pasibarškinti” su tolesniais aktyviais veiksmais. Vestuviniai – ritualiniai šokiai nepraktikuojami. „Baikeris paprastasis” šeimą sukuria retai, nes nelaisvėje beveik nesidaugina. Baikerio šeimą sudaro trys asmenys: baikeris, baikas ir žmona. Kartais dar pasitaiko ir mechanikas.

Įprastomis sąlygomis baikeris nėra agresyvus, todėl sutikę jį nepulkite į paniką. Mikliai pakelkite rankas į viršų, pasisukite į jį nugara ir pasilenkite 45 – 50 laipsnių kampu. Sulaukę būtino skrydžiui spyrio į užpakalį, skriskite ramiai, neviršydami 60 km/h greičio. Skrydžio atstumas priklausys nuo jūsų kompleksijos ir neturi būti mažesnis 15 metrų. Priešingu atveju jūs atsidursite antrojo spyrio veikimo zonoje. Nusileidę ant žemės nejudėkite 3 minutes. Bandykite perteikti krūmo formą, po to staigių judesių pagalba, besivartydami ant žemės, pasišalinkite iš teritorijos. Judėti reikia trumpais perbėgimais, į priešingą nuo baikerio pusę, apgaunant jo budrumą garsiais ir skambiais bei taikiais šūkiais.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą galime apibendrindami teigti, kad iš principo baikeris būtinas. Jis naudingas. Jeigu jo nebūtų – būtų blogiau. Valio !!!

Straipsnis verstas iš http://www.motomir.ru, vertė Sennis.