Category Archives: Straipsniai

Vilkaviškis 1946 metai

Vilkaviškis 1946 metai
Tiksliai pasakyti, kurie tai buvo metai, yra sunku.
Rusijos karininkai motociklą Zundapp gabenosi iš Vokietijos nelegaliu būdu. Kertant sieną motociklas tiesiog buvo konfiskuotas kaip kontrabandinis daiktas ir perduotas finansų skyriui, kuris įpareigojo “Apkoopsąjungą” jį parduoti.

Tuometinė organizacija “Apkoopsąjunga” šios technikos nepardavė ir pasiliko savo reikmėms. Motociklas buvo patikėtas vilkaviškiečiui Kęstučiui Skrinskui, kuris su Zundapp’u važinėjo po visą Vilkaviškio rajoną. Bent jau apskrityje toks motociklas buvo vienintelis.
Zundapp’ais per Antrąjį pasaulinį karą važinėjo vermachto kariai. Lietuvoje tai buvo retas motociklas, kuris dabar papuoštų kiekvieno kolekcininko technikos kolekciją.

Renaldas Darius Dulinskas
——–Made in RDD——-
www.scrap.lt

algiodede

Būsimas stalius į darbą važinejo motociklu

Ši nuotrauka mena stalių Bernardą Paukštaitį, gimusį 1904 metais.
Visą savo gyvenimą šia žmogus staliavo savo namuose Vilkaviškyje,
Kapų gatvėje. Ne vieną vilkaviškietį jis išmokė staliaus amato.
Dirbdamas su medžiu Bernardas nebuvo abejingas ir technikai. Amatų mokykloje Kaune laisvai išmokęs kalbėti vokiškai, vaikinas sumanė įsigyti Vokietijoje motociklą.
Tais laikais technika buvo didelė prabanga ir kainavo daug pinigų. Vokietijoje įvairios prekės, tarp – ir automobiliai, motociklai, dviračiai, buvo kur kas pigesni nei Lietuvoje.
Kaip šiais laikais, taip ir anuomet pasienyje klestėjo kontrabanda. 1912 metų gamybos NSU motociklą Bernardas iš Vokietijos, buvusio Karaliaučiaus krašto (dabar – Kaliningrado sritis, Rusija) parsigabeno taip pat kontrabandos būdu. Jis motociklą Vokietijoje išardė ir po dalį per sieną susinešė į Lietuvą. Šitaip į Lietuvą tais laikais keliavo ir kitos nedidelės transporto priemonės.
Būsimas stalius susitvėręs NSU firmos motociklą važinėdavo į mokslus Kaune.
Sunku pasakyti, kiek tuo metu Vilkaviškyje važinėjo motociklų, tačiau galima numanyti, kad juos buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.

Renaldas Darius Dulinskas

alossenelis

Baikeriu Istorija LT

BIKERSTORY.LT
Asmeniniuose archyvuose ir šeimos albumuose išsibarsčiusios fotografijos ir negausūs amžininkų prisiminimai liudijantys apie motociklininkų judėjimą tarpukario metais laikinoje sostinėje Kaune ir kitose didžiuosiuose Lietuvoje miestuose. Tai buvo kone vieninteliai kuklūs informacijos šaltiniai apie motociklizmo judėjimo pradžią mūsų šalyje. Iki šiol.
Lietuvos motociklizmo istorija ilgą laiko tarpą buvo sieta ar net tapatinta su motosportu („Prezidento taurės“ varžybos) ir kariuomene (lakūnai buvo itin pamėgę šią greitą ir, palyginti su automobiliu, pigią transporto priemonę). Be abejonės, tai padėjo išpopuliarinti šią, tuo metu technikos naujove laikytą transporto priemonę. Tačiau manyti, jog sportas ir kariuomenė (su visa pagarba jai) buvo Lietuvos mototociklizmo pionieriai, būtų nesąžininga ir, pagaliau, istoriškai neteisinga. Ne ką mažesnės įtakos motociklizmo raidai turėjo vadinamasis „privatusis sektorius“.

MOTOPARKAS
Pirmosios žinios apie motociklus Lietuvoje randamos Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (toliau LCVA) saugomuose dokumentuose. Vienas pirmųjų įrašų pavyko rasti vartant VRM Piliečių Apsaugos Departamento dokumentus, kuriuose pavyko aptikti nedidelės apimties, bet gana iškalbingą segtuvą. Tai telefonograma Nr.199 (1922 m. spalio 23d.) „Dėl užregistruotų automobilių ir motociklų iki 1922 spalio 27d.“, kuria prašoma pateikti duomenis apie užregistruotas transporto priemones. Remiantis įvairių Lietuvos apskričių viršininkų atsakymais galima daryti tam tikras išvadas apie motociklų paplitimą Lietuvoje penktaisiais Nepriklausomybės metais (duomenis pateikė 12 šalies apskričių). Taigi – Ukmergėje buvo vienas motociklas, Panevėžys taip pat galėjo pasigirti viena dvirate mototransporto priemone. Mažeikių apskrities viršininkas atsakydamas į VRM Piliečių Apsaugos Departamento telefonogramą pranešė, jog apskrityje 1921 – 1922 metais nebuvo užregistruoto nei vieno motociklo, Šiaulių apskrities viršininkas pateikė duomenis apie vieną užregistruotą motociklą, Vilkaviškio apskrityje tuo pačiu laikotarpiu buvo užregistruoti net 5 motociklai, na o „rekordas“ priklauso Kaunui, mieste ir apskrityje užregistruoti – 8 motociklai. Remiantis apskričių viršininkų pareiktais duomenimis, galima sakyti, jog motociklas XIX a. antrojo dešimtmečio pradžioje buvo neįprasta, todėl reta transporto priemonė. Tiesa, ši savotiška apklausa (ne registracija) buvo gana išsami. Joje minimas motociklo savininkas, motociklo markė ir galia. Tačiau tokios informacijos toli gražu nepakanka, jog būtų galima įžvelgti motociklizmo raidos tendencijas.
Kiek platesnius duomenis LCVA saugomuose dokumentuose randame įrašuose apie 1926 metais pirmą kartą registruotus motociklus. Turint omenyje, jog motociklo istorija prasideda tik XIXa. pabaigoje. JAV (oficiali motociklo prototipo su anglimi kūrenamu garo varikliu mediniame rėme „gimimo diena“ laikoma 1867-ieji (išradėjas Howard‘as Roper‘is (1823-1896), ši dviratė transporto priemonė gana greitai „perplaukė“ Atlantą ir atsidūrė ne tik Senajame žemyne, bet ir tuometinėje jo provincija laikomoje Lietuvoje. LCVA saugomuose dokumentuose galima rasti transporto registro įrašų, kuriuose yra pirmieji oficialūs įrašai apie registruotus motociklus. Tiesa, kažkodėl šis sąrašas ranka rašytas ant ugnegesių ataskaitų apie gaisrus blanko, bet jame yra išties vertingos informacijos apie 1926 metų motoparką Lietuvoje (“Žinios apie autovežimus, motociklus ir traktorius”). Taigi, nuo motociklo išradimo 1867m. praėjus 59 metams, nuo Gottlieb‘o Daimler‘io
sukurto pirmojo skystu kuru varomo motociklo variklio 1885m. t.y. po 41erių metų ir nuo „Harely Davidson“ motociklo „premjeros“ 1903 metais (įkūrėjai William‘as Harley ir broliai Arthur‘as bei Walter‘is Davidson‘ai) prabėgus 23 metams, – Europos centre, Lietuvoje, 1926m. (įskaitant ir Klaipėdos kraštą) buvo užregistruota net 201 motociklas. Galbūt žodį „net“ kai kas norėtų rašyti kabutėse, tačiau du šimtai motociklų XXa. pirmoje pusėje Lietuvoje, kai automobilių tais pačiais metais buvo užregistruota 424, sutikite, yra daugiau nei solidus skaičius. Deja registro ataskaitose nėra duomenų kokios tuomet buvo populiariausios motociklų markės ir gamintojai. Minėtuose archyviniuose dokumentuose pateikiama tik 25-iuose Lietuvos miestuose registruotų motociklų skaičius. Įdomi detalė, jog Laikinojoje sostinėje Kaune, kur po poros metų susikurs pirmasis “Lietuvos Motociklininkų Klubas” 1926 metais buvo tik 27, o 1928m. jau 109 motociklai t.y. keturis kartus daugiau. Visos Lietuvos mastu motociklų skaičius per dvejus metus išaugo daugiau nei dvigubai nuo 201 iki 441 (deja, šiuose statistikos duomenyse nėra 1920 metais Lenkijos, Sulaužiusios Suvalkų sutartį, atplėšto ir okupuoto Vilniaus miesto ir Vilnijos). Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad jame pateikiami duomenys neskaičiuojant „Krašto apsaugos ir Kriminalinės policijos autovežimų“. Todėl, galima sakyti, jog tai yra objektyviausia šiuo metu turima ir pasiekiama statistika, kurioje užfiksuotos tik privačios transporto priemonės ir atspindimas realus tarpukario Lietuvos motoparko skaitlingumas, kuris, šiuo atveju, nėra iškraipomas karinių ar sukarintų valdiškų institucijų bei žinybų tarnybinėms reikmėms įsigytų motociklų. Matyti koks buvo natūralus ir laikmečio padiktuotas motociklų poreikis. Žinoma, poreikis arba susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis galėjo būti ir gerokai didesnis, tačiau turint omenyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti toli gražu ne kiekvienas norintis. Tai tikrai buvo prabangos prekė, kurią galėjo įsigyti retas. Aiškumo dėlei, galima pateikti populiarų ir gana iškalbingą palyginimą – anuomet karvė kainavo 200Lt, o motociklas apie 1800Lt. To meto fotografijose, fiksavusiose pirmuosius motociklizmo žingsnius mūsų šalyje, tokių tiesioginių “agrarinių” paralelių ir aliuzijų buvo ir daugiau. Šioje nuotraukoje užfiksuotas vežimą traukiantis motociklas. Užuomina į motociklo galingumo išraišką arklio galiomis. Galbūt juokais, galbūt rimtai, o galbūt tai – nuostabos iliustracija, jog nedidelis mechanizmas buityje, savo galingumu, gali atstoti arklį. Tačiau kaina… Agrarinėje valstybėje ir kaimo visuomenėje, tai buvo sunkiai suvokiama. Tiesa, panašios proporcijos išlikusios ir šindien, bet, laimei, XXIa.pr. visuomenės požiūris ir prioritetai – kiti.
Taigi, motociklininkų judėjimas plėtėsi, radosi bendri reikalai ir interesai, kuriuos reikėjo atstovauti.
KLUBINIO JUDĖJIMO PRADŽIA
1928 m. birželio 11 d. Kauno Miesto ir Apskrities Viršininko raštinėje buvo užregistruoti „Lietuvos motociklininkų klubo“ Įstatai.
„Ugdyti motociklų sportą Lietuvoje. Jungti savo narius glaudžiam sądarbiavimui. Atstovauti motociklistų reikalus. Bendradarbiauti su valdiškomis įstaigomis ir administracijomis, kaip oficialiomis taip ir privačiomis.“, – tai ištrauka iš pirmųjų
„Lietuvos Motociklistų Klubo“ (toliau LMK) Įstatų. Autentiška to meto kalba parašytas dokumentas, paraštėse papildytas ranka rašytomis pastabomis, šiuo metu yra saugomas Lietuvos Centriniame Valstybės archyve. Greta LMK Tikslų dokumente apibrėžiama klubo narių sudėtis ir pažymima, jog „klubo nariais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių žmonės, kuriems rūpi sportas“ (§7). T.p. nustatomi klubo valdymo struktūra, komisijos ir iždas. LMK Įstatuose taip pat pažymima, jog „kiekvienas Klubo narys gauna nario bilietą ir Klubo ženklą. Klubo ženklas gali būti prikabinamas prie motociklo ir negali būti perduodamas kitam asmeniui. Išstojus iš Klubo, klubo ženklas grąžinamas Klubui“ (§11). Po metų, 1929 m. birželio 11 d. įregistruotas vasario 24 d visuotinio Klubo narių susirinkimo protokolas, kuriame buvo priimtas Įstatų §3 papildymas, kuriame sakoma, jog “duoda Klubo nariams klubo ženklus ir uniformuotą kepurę su kokarda”. Vėliau Klubo atributika buvo papildyta nustatyto dydžio ir formos vėliavėle. Sutikite, jog dabartinių Lietuvos baikerių klubų įstatų principai labai panašūs. Smalsu ar tai intuityvus principų ir vertybių perimamumas?
Pirmuosius Įstatus parašais patvirtino LMK Tarybos nariai ir Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas. Skelbimas apie draugijos įsikūrimą „Vyriausybės Žiniose“ buvo išspausdintas 1928 m. rugpjūčio 17d. (Nr.32). Kuri data laikytina oficialia Lietuvos motociklininkų judėjimo gimimo diena? Remiantis šiandienine praktika, bet kurios įmonės ar organizacijos veikla laikoma prasidėjusia apie tai paskelbus „Vyriausybės žiniose“. Taigi 2008 m. rugpjūčio 17d minėjome „Lietuvos Motociklistų Klubo“ 80 metų jubiliejų. Tai pirmasis, organizuoto motociklininkų judėjimo mūsų šalyje liudijimas, solidus įrodymas, jog motociklizmas Lietuvoje gyvuoja jau 9 dešimtmečius.
1928 m įsikūrus pirmajam LMK, po metų buvo įkurtas ir Kauno motociklininkų klubas. Vėliau atsirado Šiaulių (1930 m. birželio 14d.) ir Klaipėdos MK.
Žinoma, tai buvo poreikio padiktuoti žingsniai, – motociklų savininkai, tapę visuomenine organizacija (kurios tarpukario Lietuvoje buvo itin populiarios), vadovaujama ir atstovaujama Tarybos, galėjo lengviau ir operatyviau spręsti kylančius klausimus ir problemas, galėjo tikėtis valstybės paramos arba tam tikrų lengvatų registruojant transporto priemones ar organizuojant Klubo narių išvykimą į keliones po užsienį. Beje, kelionių į užsienį organizavimas buvo vienas iš LMK tikslų numatytų Klubo įstatuose. Pagaliau, MK vienijo bendraminčius t.y. žmones, turinčius bendrų pomėgių ir su jais susijusių tikslų ir interesų.
APIE MOTOCIKLUS IR MOTOCIKLISTUS
Nepaisant to, jog motociklas buvo pakankamai reta, šių dienų kalba kalbant – egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą (šiuo požiūriu reikalai nedaug pasikeitė), reikėjo ne vien išgalėti nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį, arba būti nemenku pramuštgalviu, jog ryžtumeis tokiai visai neilgalaikei, neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“. Beje, reikėjo sugebėti motociklą dar ir valdyti. Motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik bepradedančios formuotis, todėl, natūralu, jog motociklai traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi arba didvyriais, arba pamišėliais ir dėmesio tikrai nestokojo. Dėmesio būta įvairaus ir pelnyto. To meto spaudoje galima rasti ne vieną žinutę apie motociklų
„katastrofas“ ar net feljetoną apie motociklininkus. 1929 metais laikraštis „Diena“ rašo: „Motociklų katastrofos reiškinys toks įprastas ir dažnai pasitaikąs, kad apie jas laikraščiai nerašo arba tik trumpai kronikoje pažymi kaip apie kiekvieną nelaimingą gynai privatiško pobūdžio įvykį“. Šiame straipsnyje, kuriame aiškinamasi dažnų motociklų „katastrofų“ priežastis, yra viena labai įdomi detalė. Čia rašoma „…Jei automobiliu išmokti važinėti reikia mokytis porą mėnesių kursuose, tai važinėjimui motociklu laikoma ganėtinu penketos minučių pardavėjo paaiškinimų“. Įdomi ir iškalbinga detalė. Straipsnyje minima, jog prasidėjus pavasariui „katastrofų“ ir vėl daugės. Girdėti dėsningumai ir tendencijos.
1927 metais laikraštis „Sportas“ išspausdino Šlamiškio feljetoną pavadinimu -„Čiklietas“, puikiai iliustruojantį tuometinį požiūrį į motociklą. Trumpa citata:
„Dar visiškai neseni tie laikai, kada motociklas buvo įstabiausias technikos padaras, kuriuo galėjo važiuoti tik Nietsšės „ubermenšai“. Toks susisiekimo indas atrodė be galo painiai padarytas, be to, dar klastingas ir kupinas kaprizų. Norint pradėti juo važiuoti, reikėdavo gerą gabaliuką bėgti šalia, žiūrint jo nuotaikos, stumiant jį su savim. Kai pasigirsdavo garsai, panašūs keleto šautuvų pokšėjimui, motociklistas paprastai darydavo stebėtiną šuolį, panašiai kaip džigitas. Dažnai atsitikdavo, kad motoras pradėdavo dirbti jau prastūmus pro kelionės tikslą, tokiu atveju motociklistui tekdavo daryti ilgoką vingį, kad grįžtų ten, kur buvo norėta…“ (kalba netaisyta. R.B.). Teko rasti ir kitokių pastebėjimų, kurių autoriai siūlo mergaitėms, susigundžiusioms pasivažinėti su nepatyrusiais motociklistais, apsidrausti gyvybę „..ir geriau didesnei sumai“.
MOTOPARKAS
XXa. pirmojoje pusėje motociklas, dėl visų savo savybių ir galimybių, tapo vis patrauklesnis, jo gamyba Vakaruose plėtėsi, atsirado didesnis modelių pasirinkimas, o konkurencija ir populiarumas padarė savo darbą – motociklai pasidarė prienami viduriniam sluoksniui ir todėl tapo masiniu reiškiniu. Žinoma, nederėtų pamiršti, jog prie motociklizmo plitimo gerokai „prisidėjo“ ir I Pasaulinis karas, kur motociklai pirmą kartą panaudoti kariuomenės reikmėms. Tai neabejotinai turėjo įtakos motociklo raidai ir populiarumui, nes grįžusieji dažniausiai ir taikos metu taip pat naudojosi šia patikrinta ir išbandyta technika. Antra vertus, reikia įvertinti dar prieš I Pasaulinį karą H.Fordo 1913m. išrastos konvejerinės montavimo linijos įtaką, dvigubai sutrumpinusios gamybos laiką ir tiek pat atpiginusios produkciją. Tie patys principai, kurie galiojo automobilių gamyboje, tiko ir dviratėms transporto priemonėms. Taigi, per gana trumpą laiką kaip visame pasaulyje taip ir mūsų šalyje motociklai tapo ne vien populiaria transporto priemone, bet ir laisvalaikio leidimo forma.
928 metų motociklų sąrašas pirmą kartą Lietuvos motociklizmo istorijoje atspindi ne vien motociklų skaičių (253, Klaipėdos kr. 188, viso – 441), bet ir pateikia mūsų šalies motoparko sudėtį. Šio sąrašo pagalba galima matyti kokių markių motociklus rinkosi Lietuvos motociklizmo pionieriai ir, galbūt, padaryti šiokias tokias išvadas.
Pateikiami duomenys, vėlgi, iš 25 didžiausių šalies miestų ir apskričių. Sąraše užfiksuota, jog tais metais Lietuvoje buvo registruoti net 36 markių (gamintojų) motociklai. Įspūdingas skaičius net ir turint omenyje, jog „motociklu“ buvo vadinamos ir kitos dviratės motorinės transporto priemonės, kurios pagal šiandieninį motociklo
supratimą, galėtų atitikti nebent „motorolerio“ ar „motorinio dviračio“ sąvoką. Visgi, įvairovė stebėtina ir nuostabi.
1928m. dar yra keletas vietovių, kuriose buvo užregistruotas vos 1 motociklas (Šakiai, Trakai, Ukmergė ar Šiaulių m.) arba nėra užregistruota nei vieno (Marijampolės m.), bet įdomu pastebėti, jog tokių „baltų dėmių“ Lietuvos motociklizmo žemėlapyje, lyginant su 1926 metų pirmaisiais ir 1927m. rgistro duomenimis, akivaizdžiai mažiau.
Bet grįžkime prie įdomiausio. Pažvelgus į lentelę, kurioje gamintojai išdėstyti pagal populiarumą nuo didžiausio iki mažiausio, matyti, jog aukščiausioje pirmo trejeto vietoje, akivaizdžiai atitrūkęs nuo artimiausių konkurentų, pirmauja „Harley Davidson“ – 77 motociklai, paskui jį rikiuojasi „Douglas“ – 41 ir „Indinan“ – 31. Toliau eilės tvarka išsirikiuoja NSU, DKW, „Triumph“, FN, „Snob“, „Wanderer“, o populiariausiųjų dešimtuką užbaigia vokiečių gamybos „Stock“. Įdomu pastebėti, jog šiandien vienas žymiausių gamintojų, kitas „vokietis“ BMW, tuomet tebuvo 14-oje lentelės vietoje, o vėlesniais metais itin išpopuliarėsiantis „britas“ B.S.A 1928m užima vos priešpaskutinę populiariausių modelių Lietuvoje lentelės vietą.
Apžvelgus visus 36 išvardintų gamintojojus, galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Nepaisant to, jog lentelės viršūnėje užtikrintai įsitvirtinę „amerikonai“ – „Harley Davidson“ (1) ir “Indian” (3) bei “britas” “Douglas” (2), didžioji dalis motociklų buvo pagaminti Europos gamintojų (absoliuti dauguma Vokietijoje).
KLUBŲ SUDĖTIS
Pirmasis Lietuvos visuomenių organizacijų surašymas vykdytas 1931 metų gruodžio 31d. suteikia vertingos informacijos apie MK sudėtį. Surašyme dalyvavusios visos tuo metu registruotos organizacijos („Savarankios organizacijos ir skyriai“) privalėjo užpildyti specialiai tuo tikslu išplatintas anketas, kuriose nurodyta, jog „Žinios renkamos statistikos reikalams ir į čia pateiktus klausimus atsakyti kuo tiksliausiai (…) Organizacijos valdyba ar kiti atsakomingieji asmenys, atsisakę suteikti žinių, galės būti traukiami atsakomybėn pagal Baudž. St. 139 str.“ (kalba netaisyta).
Šioje apklausos anketoje tarp reikalaujamų nurodyti anketinių duomenų: organizacijos būstinės adreso, įkūrimo datos ir įstatuose numatytų tikslų įvardinimo, prašoma nurodyti savo tikrųjų narių tautybę bei tikėjimą ir žemiau pateikiamas sąrašas. Lietuvos Motociklininkų Klubo vadovybė (atstovaujama LMK prezidento S.Klimo) pildydama šią anketą nurodė, jog 1932 metų sausio 5d. organizacijoje buvo šių tautybių nariai: lietuvių – 46, žydų – 5, vokiečių – 9, lenkų – 2, rusų – 1, nežinomos tautybės – 1. viso – 64
Įdomi ir dar viena šio surašymo detalė, greta tautybės reikėjo nurodyti ir tikrųjų organizacijos narių tikėjimą. Vykdant šį reikalavimą anketoje nurodyta, jog: Rymo katalikų – 42, evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 10, kitų krikščionių – 3, izraelitų – 9.
Lygiai tokią pačią anketą užpildė ir Šiaulių Motociklininkų Klubo valdyba (pateikdama reikalaujamus duomenis apie tikrųjų narių tautybę (pagal identišką aukščiau pateiktą sąrašą): lietuvių – 44, žydų – 26, vokiečių – 8, lenkų – 2, rusų – 2 , latvių – 3; tikėjimą: Rym.katalikų – 40, Evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 11, Sentikių ir stačiatikių – 2, Izraelitų – 26. Anketos duomenų tikrumą savo parašais patvirtino Šiaulių MK sekretorius Antanas Požėla ir tikrasis narys Mendelis Leibavičius.
Tiesa, Šiaulių MK valdyba pildydama anketą pažymėjo, jog iš tikrųjų 85 klubo narių 66 yra vyrai ir 19 moterų, o Kauno MK visi 64 nariai buvo vyrai. Dokumentuose taip pat pažymima, jog abu klubai nekilnojamo turto neturėjo ir jokių periodinių „spaudinių“ neleido.
Lyginant šių anketų duomenis galima susidaryti jeigu ne pilną MK tautybių vaizdą, tai bent jau tendencijas, atliepiančias tautybių pasiskirstymą tuometinėje Lietuvoje. Jokios abejonės (tą patvirtina ir anketiniai duomenys), jog bent jau MK rasinės nelygybės ar tuo metu Europoje jau sklandžiausių antisemitinių nuotaikų nesijuto – MK buvo atviri visų tikėjimų ir visų tautybių žmonėms norinčiais tapti tikraisiais MK nariais.
Nemažai lyginamosios informacijos apie MK sudėtį galima rasti dar vienoje apklausoje surengtoje V.R.M Spaudos ir Draugijų skyriaus 1939 rugpjūčio 11d. Kauno MK pateiktas raštas, kuriame pažymima, jog nuo metų pradžios buvo 92 nariai vyrai (dokumento statistikos lentelėse paliktos skiltys moterų skaičiui klube įrašyti – tuščios). Tame pačiame „Organizacijų Statistikos Žinių“ dokumente pažymima, jog Kauno MK yra 92 nariai, iš kurių 73 buvo lietuviai, 1 latvis, 2 lenkai, 2 rusai, 4 vokiečiai, 9 žydai ir 1 narys pažymėtas grafoje „kitos tautybės“ (spėjama, kad tai buvęs baltgudžių tautybės narys – R.B.).
Įdomu ir tai, jog Kauno MK oficialiai pradėjo veikti metais vėliau už Lietuvos MK t.y. 1929 birželio 11d., o lentelėje apie klubo narių skaičių ankstesniais metais, pirmasis įrašas padarytas 1926 m. – 50 narių. Panašių nesutapimų archyviniuose dokumentuose nemažai, tačiau praėjus 80 metų tikslius duomenis nustatyti sunku, o turint omenyje, jog archyvuose pusę amžiaus „šeimininkavo“ Sovietinis saugumas, daugelis archyvinių dokumentų ir duomenis galinčių patikslinti įrašų apskritai neišliko. Todėl dėliojant pirmųjų Lietuvos MK veiklos dėlionę tenka remtis tais menkais išlikusiais rašytiniais šaltiniais: dokumentais, to meto spauda ir net reklaminiais lankstinukais. Įvairios tarpukario Lietuvos Respublikoje atliktos visuomeninių organizacijų apklausos išliko greičiausiai vien dėl to, jog jose buvo galima rasti tam tikrų specifinių duomenų apie jų narius, kurie okupacinei valdžiai buvo naudingi, o organizacijų nariams neretai – pražūtingi.
Įvairūs archyvuose išlikę dokumentai įdomūs ne vien tik dėl to, jog atskleidžia pirmųjų MK narių statistinius duomenis ir informaciją apie jų tautybę ar tikėjimą. Juose neretai galima rasti žinių ir apie MK tikrųjų narių bei aukščiausią valdomąjį organą – valdybą (kartais dokumentuose vadinamos – „taryba“) sudariusių asmenų socialinį statusą bei jų profesijas.
Vienas iš tokių dokumentų, tai 1938 metų birželio18d V.R.M. Draugijų Registrui pateiktas Kauno MK pareiškimas, kuriame pranešama apie perrinktą klubo valdybą ir prašoma ją patvirtinti. Šiame dokumente užfiksuoti duomenys rodo, jog Kauno MK branduolį ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudarė labai įvairių profesijų atstovai nuo teisininko iki “šoferio”. Žinoma, valdybos hierachijoje negalima nepatebėti dėsningumo, jog visuomeniniame gyvenime aukštesnį statusą turintis asmuo, MK taip pat užima aukštesnes pareigas. Priežasčių tam galima rasti nemažai: nuo “geresnio reikalų išmanymo” iki geresnio atstovavimo klubo interesams pvz. viešose įstaigose ir pan. Profesinė įvairovė atskleidžia dar ir tai, jog ankščiau didele prabanga buvęs motociklas, 1930-ųjų pabaigoje tampa gana įprasta transporto ir laisvalaikio praleidimo forma, kuri dabar jau prieinama ne vien valstybės tarnautojams ir vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovams t.y. tiems, kurie galėjo sau leisti tokį, tiems laikams, labai brangų malonumą. Motociklas tapo prieinamas visiems. Tačiau taip buvo tik iki 1941.

Autorius: Rimas Bružas

Tarp chromo ir odos slypi širdis

Painesville, Ohio valstija. Michael Warren rankoje peilis, žvilgantis kaip ir aplink jį esančių motociklų chromas. Peilio ašmenys lietėsi prie kitos jo rankos. Keletas žmonių iš minios krūptelėjo ir nusisuko, tačiau jiems atsigręžus dar nebuvo nukritęs nė lašelis ritualinio kraujo. “Pasiimk aštresnį peilį” – kažkas sušuko, o likusi minia ėmė juoktis. Galiausiai Warren’as pasiryžo brūkštelt peiliu ir pasirodė pirmasis kraujas. Jis iškėlė aukštyn savo ranką ir ištarė tuos pačius žodžius, kuriuos kartojo kiekvieną pirmąjį gegužės sekmadienį, pastaruosius šešiolika metų: “Tegu tai būna vienintelis kraujo lašas palietęs Ohio kelius šiais metais”. Tada pasilenkė ir perbraukė ranka per purviną Lake County Fairgrounds kelią.

Kasmetinis “Louie Run” buvo oficialiai pradėtas. Renginys buvo skirtas Louie Ivcovic, vietinio baro šeimininko, mirties metinėms paminėti. Pirmaisiais metais susirinkdavo apie šešiasdešimt baikerių, šiemet – daugiau kaip 5 tūkstančiai. Priešingai negu kiti barų savininkai, Ivcovic’as mielai laukdavo baikerių savo bare, organizuodavo jiems renginius ir vaišindavo alumi. Pirmaisiais metais po Ivcovic’o mirties, baikeriai nusprendė jo atminimui suorganizuoti važiavimą kolona. Aplankę jo kapą surengė didelį vakarėlį Louie bare.
Praėjus metams po Louie Ivcovic’o mirties, baikerių bendruomenė neteko daugybės savo narių, todėl “Louie Run” tapo bendra atminimo diena mirusiems baikerių draugams. Nuo to laiko šis renginys įgavo tokį mąstą, kad yra vadinamas didžiausiu šiaurės Ohio motociklininkų renginiu. “Louie Run” metu susirenka dvylikos Ohio klubų nariai, kurie po tradicinio važiavimo kolona vėliau dalyvauja koncertuose, tatuiruočių konkursuose ir kartu pamini pirmąjį gegužės sekmadienį, taip vadinamą, savo sezono pradžią. Nepaisant pasilinksminimų šis renginys turi ir platesnę koncepciją, tai ne vien galimybė baikeriams išsitraukti savo juodas liemenes ir nublizginti savo motociklus. “Louie Run” metu renkamos lėšos nevyriausybinėms, pelno nesiekiančioms organizacijoms. Kasmet surenkama apie 25 tūkstančius JAV dolerių, kurie skiriami vaikų ir suaugusiųjų reabilitacijos ir socializacijos centrams, kūdikių namams bei vaikų ligoninėms. Vienam iš tokių centrų priklauso ir Louie Ivcovic’o sūnus.
“Jie tikri draugai” – taip baikerius apibūdina Ann Dietrich, socializacijos centro atstovė – “Gražu žiūrėti, kai per kasmetinius mūsų pietus prie vieno stalo susirenka baikeriai, verslininkai, senutės užeinančios iš bažnyčios ir visi kiti, kurie palaiko mūsų socialinę iniciatyvą”.
“Cleveland’s Rainbow” kūdikių ir vaikų ligoninė kasmet sudaro pageidaujamų žaislų sąrašą, kurį įteikia “Louie Run” dalyviams. Baikeriai atvyksta aplankyti vaikų į ligoninę, išdalina jiems skirtas dovanas, praskaidrina jų liūdną kasdienybę savo draugija. “Vaikams didelį įspūdį palieka baikerių išvaizda, jų odinės liemenės juos tiesiog žavi” – teigia ligoninės slaugos specialistė Tammy DeMario.
Pliušinių meškučių mielumo įvaizdis vargu ar yra būtent tai, kas patraukė motociklininkus link baikerių subkultūros. Dauguma “Louie Run” dalyvių vis dėlto atspindi tradicinį baikerių įvaizdį – ilgos barzdos, stambus kūno sudėjimas, odiniai drabužiai. Tai vyrai, kuriuos patraukė baikerių gyvenimo būdas ir keliamas sąmyšis, tačiau jie tikisi, kad išorinis įvaizdis ir socialinė veikla gali būti puikiai suderinama.
Baikeriai nenori dirbtinai keisti požiūrio į save. Kaukolių, skeletų ir gyvačių tatuiruotės puošiančios jų kūnus, randai ant veido ir masyvūs metalo papuošalai, iš pirmo žvilgsnio tikrai nekelia itin didelio pasitikėjimo. “Man vis dar patinka, kad užėjus į patalpą žmonės traukiasi man iš kelio” – pripažino “Louie Run” dalyvis Butzer, perbraukdamas per savo tamsią barzdą – “Man tai tikrai patinka”.

Kristin Ohlson “Biker Run Reveals Heart Beneath Leather and Chrome”
The New York Times

Vertė: Charisma

Reprezentacijos, kurios žavi

Sako, kad žmogui paprasčiau gyventi aplinkoje, kuri suklasifikuota, padalinta ir paaiškinta. Tiesiog tai suteikia sąmoningo saugumo jausmą. Juoda – balta, gera – bloga, vyras – moteris… Beje, pastaroji opozicija turbūt geriausiai suvokiama, nepaisant to, kad gyvename XXI amžiuje, kur riba tarp vyriškumo ir moteriškumo vis labiau blunka. Tačiau egzistuoja socialinės grupės, kuriose vyriškumo sąvoka itin stipri. Kaip kartą pasakė vienas, mano gerbiamas, akademinės bendruomenės atstovas: “Nenuginčysi, kad vyrai tramdantys metalą ir savo pečiais saugantys moterį, atrodo mažų mažiausiai impozantiškai”.
Vien vizualinė reprezentacija būtų puikus įkvėpimo šaltinis froidinėms interpretacijoms. Oda, metalas, juoda spalva, skiriamieji ženklai… Net ir teoriniu lygiu vertinant, visa tai asocijuojasi su agresija, fizine jėga, pasitikėjimu savimi ir šaltakraujiškumu. Kodėl baikeriai patrauklūs moterims? Nes šalia jų gali pasijausti trapi, saugi ir moteriška. Kodėl baikeriai neigiamai vertinami visuomenėje plačiąja prasme? Todėl, kad nuolatinis jų balansavimas ties pavojaus riba kelia baimės jausmą. Prigimtinis instinktas bijoti to, kas už tave greitesnis, stipresnis ir galingesnis užgožia civilizuotą mąstymą. O dar prisiminus įgimto konkurencingumo faktorių, atsakymai į kai kuriuos klausimus tampa tokie akivaizdūs…
Pasitelkus savo subjektyvų ir kritišką vertinimą teigčiau, kad baikeriai viena iš paskutinių socialinių grupių, kurioje dar egzistuoja tikrasis vyriškumas. Nebūtinai visomis prasmėmis teigiamas, nebūtinai neturintis išimčių, bet neginčytinai žavintis. Ir net jei atsirastų šimtai man prieštaraujančių, aš argumentuotai kartočiau, kad tai tiesa… Jei nebūčiau peržengus tos ribos, kuri skiria stebėtojus, nuo dalyvių, būčiau patikėjus, kad žaviausias baikerio atributas – motociklas. Dabar drįsčiau teigti, kad pasitikėjimas savimi yra būtent tai, kas sukelia dėmesio fenomeną… kas priverčia bent akimirkai nukreipti žvilgsnį nuo nuobodžios kasdienybės vaizdų…

Autorius: Charisma

Žvilgsnis į baikerių kultūrą be stereotipų

Mūsų visuomenė dažniausiai labai skuba suformuoti stereotipus ir atitinkamą požiūrį apie tai, kas jiems nepažįstama, nepriimtina, arba atvirkščiai, kelia susižavėjimą. Skirtingos socialinės grupės, subkultūros, žmonės propaguojantys kitokį gyvenimo būdą, neretai tampa šabloninio požiūrio įkaitais. Jiems suformuojamas visuomenės primestas įvaizdis, kuris nebūtinai atspindi realybę, dažniausiai ją gerokai iškraipo. Baikeriai – viena iš tų grupių, apie kurias tiek žiniasklaidoje, tiek viešojoje erdvėje kalbama pakankamai daug, tačiau ne itin teigiamai. Tačiau net ir chaotiškame baikerių gyvenime vyrauja savotiška tvarka ir taisyklės.

Baikeriai kaip atskira visuomenės grupė (kartais įvardijama kaip subkultūra) pradėjo formuotis XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai buvo žmonės, kuriuos vienijo meilė motociklams ir laisvei. Septintajame dešimtmetyje baikerių sąvoka pradėjo kone kardinaliai keistis. Šią visuomenės grupę pradėjo formuoti amerikiečių kariai, grįžę iš Vietnamo karo, pasiilgę pavojaus, intensyvių emocijų ir vienybės jausmo, nusivylę savo šalimi, jie atrado savotišką protesto prieš visuomenę rūšį. Motociklas tapo jų meka, laisvės ir galios simboliu, kuris padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir suteikia nepakartojamų pojūčių. Baikeriai neretai buvo vadinami adrenalino narkomanais. Šios visuomenės grupės atsiradimas nebuvo beprasmis – tai žmonės, kuriuos jungia bendrumo ir broliškumo jausmas, savitas gyvenimo būdas, kitoks požiūris į gyvenimą ir, be abejo, meilė motociklams.
Lietuvos moto klubuose, savitarpio pagalbos ir vienybės jausmas taip pat egzistuoja kaip vienas iš esminių faktorių. Padėti draugui kelyje, nelaimėje, galiausiai pasidalinti žiniomis ir patirtimi. Holivudo filmų sukurtas vienišo baikerio įvaizdis, mūsų kultūrinėje ir socialinėje terpėje retai kada turi sąsają su realybe. Dalis Lietuvos baikerių priklauso motociklininkų susivienijimams, kiti tiesiog prijaučia šiam gyvenimo būdui be įsipareigojimų. Oficialūs Lietuvos baikerių klubai turi savas rašytas ir nerašytas taisykles, kurios plačiajai visuomenei nėra skelbiamos ir lieka klubo rato ribose. Šiuo metu Lietuvoje veikia trisdešimt aštuoni oficialūs, skirtingus statusus turintys motociklininkų susivienijimai, kurių veikla kontroliuojama Kongreso ir Tarybos. Narystė moto klube įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo elgesį kelyje, viešuose renginiuose ir visur, kur dėvima apranga su „spalvomis“. „Spalvos“ – tai motociklininkų klubų antsiuvai, puošiantys jų liemenes, tai savotiška gradacijos sistema, baikerių klubo statuso atspindėjimas, todėl gauti teisę į antsiuvus nėra labai paprasta. Puoštis antsiuvais gali tik pripažinti baikerių klubai. „Spalvų kontrolė“ egzistuoja daugelyje motociklininkų renginių. Tai reiškia, kad į renginį nebus įleidžiami klubai, kurie nesilaiko baikerių Kongreso iškeltų reikalavimų. Laisviems ir nedalyvaujantiems klubinėje veikloje baikeriams šie draudimai negalioja.
Neigiamą didžiosios visuomenės dalies požiūrį į baikerius suformuoja tai, ką jie mato gatvėse – ekstremalus greitis ir grėsminga išvaizda. Tačiau nedaugelis pasidomi tuo, ką dar veikia motociklų mylėtojai, kokius renginius organizuoja, kokios plačios yra jų interesų ribos. Baikerių renginių kalendorius neapsiriboja „Sezono atidarymo“ ir „Sezono uždarymo“ šventėmis. Daugelis klubų organizuoja arba remia turnyrus, labdaros ir pramoginius renginius, tokius kaip: „Baikerių naktys“ (Steely Pegasus MC ir Forewer Free MCC), „Vaikų dziudo turnyras“ (Geležiniai sparnai MCC), „Kylantis griausmas“ (Twins Forever MC). „Baltijos kelias“ (bendrai organizuotas renginys) ir panašius. Oficialūs renginiai yra patvirtinti Kongreso, informacija apie juos yra viešai publikuojama. Kaip bebūtų keista tiems, kurie pratę baikerius tapatinti su blogiukais, incidentų per jų organizuojamus renginius įvyksta kur kas mažiau, negu per viešas visuomenines šventes ir masinius susibūrimus. Lietuvos motociklininkų Kongreso organizuojamas kasmetinis baikerių „Sezono atidarymas“ vadinamas vienu geriausiai organizuotu ir daugiausiai dėmesio susilaukiančiu renginiu. Jis pritraukia ne tik motociklų mylėtojus ir gerbėjus, bet ir žiniasklaidos bei smalsios visuomenės dėmesį.
Žmogus visada atmeta ir atstumia tai, kas jam svetima ir nesuprantama. Būti kitokiu, nereiškia būti blogesniu. Gyvenimo būdą pasirenkame patys, o štai stereotipinis įvaizdis dažniausiai būna priklijuojamas tarsi „rėksminga“ etiketė, kurios taip lengvai nenusiplėši. Tolerancijos stoka – tikras lietuviškas bruožas, bet kol yra žmonių paįvairinančių pilkąsias mūsų visuomenės mases, negalime jais nesižavėti. Ciniškai įžūlūs visuomenės epitetai apibūdinantys baikerius kaip „donorus“, tik dar kartą įrodo koks ribotas eilinio žmogaus suvokimas lyginant su beribės laisvės ir polėkio ieškančiųjų požiūriu. Vien todėl, kad sudėtinga juos suprasti, nėra būtina žvelgti į jų gyvenimo būdą iš kritiškos perspektyvos. Būti baikeriu, tai daugiau negu būti motociklo savininku – tai požiūris, pojūtis, patirtos emocijos. Baikeriai spinduliuoja šaltumu ir pasitikėjimu savimi. Bandymas adaptuotis prie jų gyvenimo būdo niekada neatstos to būdo propagavimo. Tai išskirtinis mąstymas, slypintis kažkur viduje, ten kur neegzistuoja baimė susidurti su pavojumi, kur nėra ribų laisvės pojūčiui, kur lojalumo samprata egzistuoja be perkeltinių prasmių. Tai aplinka, kurioje netariant nė žodžio sukuriamas bendruomenės jausmas, o meilė motociklui tampa jungiančia gija. Baikeriai – tai itin savita kultūra, kurią pažinus, norom nenorom lūžta nusistovėję stereotipai.

Autorius: Charisma

Karaliai be karūnų

Sakoma, būna karaliai be karūnų. Būna direktoriai be pavaldinių. Kartais net būna šeimos be vaikų ar vaikai be šeimų. O baikeriai be motociklų? „Absurdas” – pasakytų eilinis ir neeilinis Lietuvos žmogelis. Argi tai ne tas pats, kas vyras be, pavadinkime, „vyriškumo” ar Formulės-1 lenktynininkas be bolido?

Gal ir tas pats. Bet tiems, kurie nusprendė taip iškreipti ir paminti baikerizmo pamatus, į tai buvo visiškai nusispjauti…

Viskas prasidėjo 1969 m. svajonių ir stebuklų šalyje Amerikoje, kur Kalifornijoje po viena saule pradėjo nebetilpti visi, savo sielas pardavę Moto dievui. Tais metais, šalia jau gerą dvidešimtmetį gyvavusio Pragaro Angelų (Hell’s Angels) baikerių klubo įsikūrė Mongolų (Mongols mc) klubas. Pastarųjų pavadinimas atspindėjo jų dvasią ir pagrindines vertybes – save jie laikė „Čingischano vaikais”. Žiaurumas, darna, drąsa, paklusnumas, kovingumas ir įstatymų nepaisymas tapo jų vertybiniu pamatu, o prekyba narkotikais, vagystės, žudymai, užpuolimai ir pinigų padirbinėjimas puikiai atspindėjo jų, kaip viena-procentininkų (one-percenter) bei nepaisančių įstatymų („outlaw”) požiūrį.

Siedami save su mongolų tauta ir didžiuoju jų imperatoriumi, Mongolai neįsigilino į visą Čingischano politiką. Pasirodo, viena pagrindinių jo politikos taisyklių buvo ta, kad naujus griežtus įstatymus buvo būtina jungti su tradicinėmis vertybėmis. O būtent į jas Mongolai kelis kartus riebiai nusispjovė.

Pirma, jie nusprendė nepaklusti teritoriniam principui. Iš seno buvo sutarta, kad Šiaurės Kalifornija – Angelų teritorija. Tačiau turbūt įkvėpti mongoliško noro užkariauti teritorijas, o gal tiesiog stengdamiesi 100% pateisinti savo, kaip „outlaw” baikerių vardą, nusprendė šio principo nebepaisyti ir vieną dieną tiesiog įžengė į Angelų teritoriją.

Užviręs karas buvo lydimas masinių muštynių, išpuolių ir žudymų. Tokia buvo naujojo Mongolų vado – Doc’o – politika. Politika, dėl kurios buvo pamintos ne tik baikerių gyvenimo apskritai tradicijos, bet ir pažeista klubo Konstitucija.

30 metų Mongolai vadovavosi taisykle, jog visi klubo nariai turėjo važiuoti Harley Davidson ritmu – t.y. visi iki vieno turėjo pažaboti būtent Harlėjus. Tačiau ši pareiga buvo suspenduota vardan to, kad tai tapo kliūtimi klubo narių skaičių išplėsti vadinamųjų „part-time mongols” (iš dalies mongolų) dėka.

„Part-time” mongolai neprivalėjo turėti HD motociklų. Jie apskritai neprivalėjo važiuoti ar turėti motociklą! Jų pareiga buvo nešioti klubo liemenę su „spalvomis”, išmokti Mongolų taisykles ir Konstituciją bei už Mongolus kovoti iki paskutiniųjų.

Tokia klubo vadovybės politika siutino senuosius klubo narius (old guard), nes, jų įsitikinimu, „nėra tokio dalyko kaip „part-time” mongolai. Arba tu Mongolas 100%, arba tu – niekas!”. Todėl naujuosius klubo pseudo-narius jie laikė ne baikeriais, o tiesiog gaujos nariais. Juolab, kad daugelis jų, norėdami tapti pilnateisiais (full-fleged Mongols) mongolais, dažniausiai turėjo atlikti nusikalstamo pobūdžio užduotį. Tiesa, tai neturėjo būti naujiena naujiesiems „nariams”, kadangi daugumą jų naujasis Mongolų vadas pasikvietė iš didžiausių Los Andželo gaujų.

Tačiau ar tikrai noras valdyti ir užkariauti teritorijas, noras įrodyti savo valdžią ir užsitarnauti pagarbą (o gal tiksliau – baimę) turi tapti griaunančia jėga? Ar tai tikrai yra priežastis sugriauti ilgalaikę santvarką, nusistovėjusias baikerių tradicijas ir santykius? Ir net jeigu atsakysime teigiamai, susimąstykime, ar mes vis dar kalbam apie baikerių klubą?..

Ar Mongolų gyvenime „baikai” netampa paprasčiausia, ir nebūtina (!) transporto priemone? Ar liemenės, „spalvos”, vidaus taisyklės nevirsta gaujos, o ne mc, skiriamaisiais ženklais?

Į šiuos klausimus geriausiai atsako faktas, jog senieji Mongolų nariai palaipsniui pradėjo trauktis iš klubo. Ir tai visiškai suprantama, nes naujoji „part-time” narių politika tapo kruvino karo, nusinešusio nemažai gyvybių, su meksikiečių gauja pradžia. Natūralu, kad senieji nariai, kadaise priklausę „Mongols mc” – baikerių klubui – nusprendė pasitraukti iš Mongolų gaujos tarpo. Tiesa, dauguma jų turėjo palikti ne tik Mongolų klubą, bet ir savo gyvenamąsias vietas, nes, anot jų vado, „jeigu jie pasitraukė iš klubo, bijodami gauti kulką nuo meksikiečių ar HA, tai namus jie turėjo palikti žinodami, kad bet kada čia gali užsukti Mongolai…”.

Liūdniausia, kad imlieji broliai lietuviai jau perėmė naująsias Mongolų tradicijas – randasi pseudo baikerių klubų, kurie liemenes, „spalvas” dalina tarsi saldainius per vestuves – visiems norintiems ir nenorintiems. Ir tikėjimas Moto dievu tampa visiškai antraeiliu rodikliu.

Baikeriai piktinasi – „visuomenė mus mato iškreiptai”, „mes visada piešiami tik juodomis spalvomis”. Bet ar ne patys baikeriai formuoja tą iškreiptą vaizdą? Ar ne patys, vedini asmeninių ambicijų, kuria tokį paveikslą? Juk kiaušinis pradeda gesti ne nuo lukšto…

Kartais taip norisi tokiam idiotiškam egoistui išrėkti: „Jei nori turėti pavaldinių, būti jiems dievas – nusipirk šunį! Jei nori vadovauti gaujai – nusipirk 5 šunis!”

Taip, sekti naujų madų vėjais – šiandien itin madinga. Bet ar tai nėra žmogaus ribotumo pavyzdys? Aklai kopijuoti, aklai paklusti. Aklai, nes nematant pasekmių. Ar reikia Lietuvos baikeriams „part-time” narių atsiradimo? Ar reikia besąlygiško klubų narių skaičiaus didėjimo? Ar iš tiesų norime, kad Lietuvos baikeriams „spalvų” kontrolę pradėtų vykdyti valstybės valdžia taip, kaip ji to ėmėsi Amerikoje Mongolų atžvilgiu?..

Ar tikrai viso to reikia, kad klubas vieningai apžergtų motociklus ir paklustų pakelės vėjo įstatymams?

Ankstyvą (alaus?) rytą

Sekmadienis. Pabundu anksti ryte, kažko nesimiega, neramu. Šalia susisukus į kamuoliuką, saldžiai miega mylimoji. Švelniai paglostau jos galva, tyliai, tyliai išlipu iš lovos, atsargiai uždarau duris. Pažvelgiu pro langą, pamatau, kaip linksmas saulės spindulėlis, žaidžia prieš namą augančio medžio šakose, kaip visomis vaivorykštės spalvomis blizga, ant palangės, dar po nakties, neišdžiuvęs rasos lašelis, žvirbliai kažkur netoliese čirškia savo rytinę dainelę, kažkur trinkteli uždaromos durys, kažkas kieme užkuria automobilį… miestas bunda.

Kažkas viduje šaukia, ragina skubėti, greitai nusiprausiu, besirengdamas užsiplikau kavos (nėra laiko gerti, kavą palieku nepaliestą) pasiimu šalmą, žemėlapį, garažo raktus… Po minutes, linksmai žingsniuoju gatve, traukiu į save po nakties džiūstančio asfalto kvapą, kaip gaivu, asfaltas šviesėja akimirksniu, saulė jau baigia nugalėti nakties drėgmę…

Greitai atidarau garažo duris, minutė ir mano plieninis žirgas sužvengia, sudrebindamas visa kooperatiniu garažų masyvą. Kaip malonu, nebegirdžiu nei žvirblių čirškimo, nei kažkur tyliai bundančio miesto triukšmo, nei… Tik galingas, galingo variklio, garsas atsimušęs i netoliese stovinčio penkiaaukščio langus, nuvilnija tolyn, vis dar miegančio miesto pastatais. Kažkur netoliese pasigirsta pritariantis šunų lojimas.

Nieko nelaukdamas šoku ant motociklo (kur važiuosiu nuspręsiu vėliau) duodu gazo ir nuskrieju vis dar tuščiomis miesto gatvėmis. Neužsidėjęs šalmo, godžiai traukiu gaivų, vis dar drėgną ryto orą. Akseleruoju, namus sudrebina galingas motoro gausmas (užteks miegoti, laikas keltis). Pamojuoju senutei, šluojančiai šaligatvį (pirmam mano sutiktam žmogui). Šaligatviu einanti įsimylėjėlių porelė mojuoja ir žavingai šypsosi, pamojuoju ir jiems. Rytas nuostabus…

Už miesto trumpam sustoju, grubiai primetu maršrutą (gal nuvažiuosiu 100 km., o gal kokius 500 km., dar nenusprendžiau, ne tas svarbiausia), užsidedu šalmą… ir pirmyn. Mano plieninis žirgas, po žiemos miego, lekia kaip pašėlęs, lekiu tiesiu, saulės nušviestu keliu, iš po žiemos bundanti gamta, akį džiugina šviežia žaluma, nosį kutena pavasario kvapai, vėjas švilpia ausyse, priekyje automobilis, gazas iki dugno (pralenkdamas linkteliu galva) spėju pamatyti, kaip moteriškė už vairo, žavingai nusišypso ir pakraipo galva. Širdis džiaugiasi, tarsi suaugęs su motociklu, nemažindamas greičio praeinu posūkį (kaip gerai, kad žiema pasikeičiau galinę padangą) kaifas, širdyje ramybe, tik aš, motociklas ir kelias, kas gali būti geriau…

Pakelės kavinėje, gerdamas stiprią kavą, prisimenu mylimus žmones, laukiančius namie. Suprantu, kad tik jie padeda pragyventi ilgą žiemą, o vasarą laukia grįžtančio iš kelionės (visgi koks aš laimingas, kad juos turiu). Išsitraukiu žemėlapį, primetu maršrutą, ir vėl i kelią, link namų. Aš gi jau ramus.

Ir taip dar daug, daug kartų…

Linkiu visiems, ankstyvo, saulėto, šilto pavasario. Alan.

A Twist of the Wrist II

Visas knygos “A Twist of the Wrist II” vertimas.
Vertė ezhiukas , Mad Dust Devil MC

aTwistOfTheWristlI_sm

Turinys:

Įžangos žodis

Įvadas

Pirmas skyrius. Priešas. Savisaugos instinktas

Antras skyrius. Gazo valdymas. Taisyklė numeris vienas

Trečias skyrius. Gazo valdymas. Pakaba ir sukibimas su keliu

Ketvirtas skyrius. Gazo valdymas. Ideali trajektorija kiekvienam

Penktas skyrius. Gazo valdymas. Kada?

Šeštas skyrius. Gazo valdymas. Jėgos

Septintas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Vairavimo technologija

Aštuntas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Rankos

Devintas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Stabilumas

Dešimtas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Slydimas posūkyje

Vienuoliktas skyrius. Vairuotojo sėdėsena. Žmogus ir mašina

Dvyliktas skyrius. Vairavimas. Sutramdyti jėgas

Tryliktas skyrius. Vairavimas. Galinis ratas

Keturioliktas skyrius. Vairavimas. Taisyklės

Penkioliktas skyrius. Vairavimas. Vairavimo greitis

Šešioliktas skyrius. Vairavimas. Trajektorija ir greitas vairavimas

Septynioliktas skyrius. Vairavimas. Greičio raktas

Aštuonioliktas skyrius. Vairavimas. Trys vairavimo faktoriai

Devynioliktas skyrius. Vairavimas. Atraminis vairavimas

Dvidešimtas skyrius. Regėjimas. Erdvė yra santykinė

Dvidešimt pirmas skyrius. Regėjimas. Kontrolinių taškų technologija

Dvidešimt antras skyrius. Regėjimas. Pratimai, praplečiantys regėjimą

Dvidešimt trečias skyrius. Regėjimas. Du etapai

Dvidešimt ketvirtas skyrius. Stabdymas. Nieko naujo

Dvidešimt penktas skyrius. Trauka. Už ir prieš

Dvidešimt šeštas skyrius. Lenktynės. Tikslai ir jų pasiekimo būdai

Baikeris – kas tai?

Baikeris – gerietis. Blogas baikeris – retas reiškinys ir dažniausiai sutinkamas amerikiečių filmuose. Gero baikerio sveika fizionomijos spalva ir geras motociklas. Blogas baikeris taip pat turi gerą motociklą ir vešlią veido augmeniją. Jeigu pas baikerį didelis pilvas, tai jis rūpinasi drėgmės palaikymu savo kūne ir tam reguliariai vartoja alų, o jei baikeris liesas ir jį apspitę trys gražuolės – tai Miki Rurkas.

Visi gamtos, bei kiti dėsniai paneigia galimybę aptikti baikerį be motociklo (suprask – baikeris be pirdos – ne baikeris).

Gerai ir gausiai ištatuiruotas baikeris gali atnešti nemenką pelną Tatu prezentacinių renginių metu.

Dažniausiai skiriami du baikerių tipai: rytiniai ir naktiniai. Naktiniai baikeriai paprastai būna sukalbami, linksmi ir mielai sutinka išgerti. Rytiniai baikeriai – pikti ir užtinę. Tai tie patys naktiniai baikeriai, grįžtantys namo.

Baikerio namas – tai didelis garažas ant daugiaaukščio stogo, į kurį jis atvažiuoja savo motociklu. Bet tai netiesa. Remiantis statistiniais duomenimis, galima teigti, kad baikeris vidutiniškai per metus sudaužo 2 motociklus, 17,5 snukių, 3 merginų širdis ir 786 butelius nuo alaus (alaus, manau, išgeria žymiau daugiau, bent jau LT baikeriai. vertėjo pastaba.). Sumanus baikeris gali jūsų konkurento kapitalą paleisti vėjais ištaškydamas jo kaboką per 2 valandas ir 18 minučių. Du baikeriai ištuštins ir paleis šipuliais didelį restoraną per 3 valandas ir 33 minutes. Baikerių minia tolygi 5 kilogramams trotilo, todėl taikiais tikslais neverta tuo piktnaudžiauti.

Be „baikerio paprastojo”, kartais sutinkamas „baikeris paauglys”, kitaip dar vadinamas „rokeris šūdmalys”. Dažniausiai juos galima aptikti Rusijos centrinėje dalyje, didesniuose miestuose. Važinėja jie po miestą nuo 22.00 iki 5.00 val. ryto, kaip taisyklė ant motociklo „Voschod” be duslintuvo. Tai nykstanti baikerių rūšis. Į raudonąją knygą neįtraukta.

Centrinėje Rusijos dalyje galima sutikti ir „bulvinį baikerį”. Aktyvūs dažniausiai būna iš pat ryto. Jų amžių galima nuspėti pagal bulvių maišų kiekį motociklo lopšyje. Suaugę atstovai paprastai keliauja motociklu „Ural”, lopšyje veždami nuo 5 iki 7 maišų bulvių.

Atskirti baikerį nuo motociklininko praktiškai neįmanoma. Kartais tai pavyksta tik baro ir panų pagalba. Dirbtinai persodinus baikerį į automobilį, jis greitai kvankteli ir suserga klaustrofobija. Retais atvejais įmanomas baikerio dirbtinas persodinimas į automobilį su vairu dešinėje pusėje, nes, kadangi bėgius jis junginėja kaire koja, tai, pakankamai pasitreniravus, turėtų išmokti tai daryti ir automobilyje.

Baikeris, persodintas ant sportinės britvos, mutuoja iki sportininko, praranda sugebėjimą atsitiesti ir vartoti alų būtinais organizmui kiekiais. Įtakos ir didelio susidomėjimo mokslui nesudaro .

Baikerio lytinis kontaktas įvyksta spontaniškai ir nekontroliuojamai dažnai. Susidomėjimą sukelia įspūdingų formų moteriškos giminės atstovės. Verbavimo procesas dažniausiai prasideda pasiūlymu „pasibarškinti” su tolesniais aktyviais veiksmais. Vestuviniai – ritualiniai šokiai nepraktikuojami. „Baikeris paprastasis” šeimą sukuria retai, nes nelaisvėje beveik nesidaugina. Baikerio šeimą sudaro trys asmenys: baikeris, baikas ir žmona. Kartais dar pasitaiko ir mechanikas.

Įprastomis sąlygomis baikeris nėra agresyvus, todėl sutikę jį nepulkite į paniką. Mikliai pakelkite rankas į viršų, pasisukite į jį nugara ir pasilenkite 45 – 50 laipsnių kampu. Sulaukę būtino skrydžiui spyrio į užpakalį, skriskite ramiai, neviršydami 60 km/h greičio. Skrydžio atstumas priklausys nuo jūsų kompleksijos ir neturi būti mažesnis 15 metrų. Priešingu atveju jūs atsidursite antrojo spyrio veikimo zonoje. Nusileidę ant žemės nejudėkite 3 minutes. Bandykite perteikti krūmo formą, po to staigių judesių pagalba, besivartydami ant žemės, pasišalinkite iš teritorijos. Judėti reikia trumpais perbėgimais, į priešingą nuo baikerio pusę, apgaunant jo budrumą garsiais ir skambiais bei taikiais šūkiais.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą galime apibendrindami teigti, kad iš principo baikeris būtinas. Jis naudingas. Jeigu jo nebūtų – būtų blogiau. Valio !!!

Straipsnis verstas iš http://www.motomir.ru, vertė Sennis.

Betvarkė Hollister ir 1%terių pasirodymas

Veiksmo laikas – Antro pasaulinio karo pabaiga.

Iš buvusių karių kuriasi socialinė grupė, kuriai neatsirado civilių darbo vietų ir buvo nepriimtinas lėtas gyvenimo tempas.

Holister mieste buvo numatytas kasmetinis „Gypsy Tour”, globojamas Amerikos Motociklininkų Asociacijos (AMA).

Liepos 4 d. į „Gypsy Tour” suvažiavo Salinas Ramblers MC ir Holister Veterans Memorial Park Assotiation. Bendras susirinkusiųjų skaičius buvo lygiai 4000. Tai buvo daug daugiau nei tikejosi teisėsaugos atstovai ir organizatoriai. Girtų baikerių gausa pasiekė kritinį tašką. Barų savininkai, prognozuodami situacijos eigą, nusprendė liautis prekiauti alkoholiniais gėrimais ir uždarė įstaigas dviem valandom anksčiau nustatyto laiko. Bet buvo jau pervėlu – situacija tapo nevaldoma.

Tai buvo tikras terorizmo blyksnis. Jų veiksmai įsibėgėjo liepos 4-ąją. Vakarėjant jie buvo faktiškai nevaldomi. Baikeriai užėmė beveik visą Hollister bei Riverside, ir kelias paras juos terorizavo, lėkdami savo agregatais visomis gatvėmis, įvažiuodami tiesiai į kavines ir restoranus. Tuo tarpu vietinės teisėtvarkos saugojimo institucijos tapo bejėgės atsilaikyti prieš iš širdies besilinksminančius baikerius.

San Francisko valstijos kronika. HOLLISTER.

1947-ųjų metų liepos 5-ąją valstybinė policija vakare įvedė neoficialią karinę padėtį Hollister miesto centre, kad nuslopintų baikerių šėlsmą.

60 žmonių buvo sužeisti, trys iš jų sunkiai. Į miesto ligoninę kreipėsi daugiau kaip 40 žmonių su įvairaus sunkumo galūnių lūžiais, galvos smegenų traumomis. Dar keletas buvo suimti. Buvo sušaukta speciali teismo naktinė sesija, kad galėtų nubausti tuos žmones, kurie buvo suimti šių betvarkių metu.

Sumaištis, prasidėjusi liepos 4-ąją, visiškai nuslopinta buvo tik liepos 6-osios dienos rytą. Visuotines linksmybes ir baikerių pasilinksminimus nutraukė Nacionalinė Gvardija ir miško gaisrinės žarnos. Riversaido šerifas iškart po incidento duotame interviu pirmiausia pavartojo išsireiškimą „outlaw bikers”.

Žurnalas „Times” plačiai apšvietė Hollister renginį ir netgi pirmajame viršelio puslapyje išspausdino girto baikerio nuotrauką, kuris sėdėjo ant savo agregato, stovinčio ištuštintų alaus butelių krūvoje. 1950 metais Stenlis Kameronas šį įvaizdį įamžino ir paskleidė po visą Ameriką filme „Laukinis”, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Marlonas Brando.

Teisiamųjų suole atsidūrė daug aktyvių betvarkės dalyvių. Daugeliu atveju paskirtos istracinės nuobaudos nuo 25$ iki 250$, atskirais atvejais iki 75 dienų kalėti. Vienam iš dalyvių, policijos atpažintam kaip 19 metų Jim Morison iš Los Andželo, paskyrė 90 dienų kalėti.

Ameriką pradėjo krėsti eilinė paranoja – besiartinant Harlėjaus motoro riaumojimui žmonės ginkluodavosi ir ruošdavosi laukinių baikerių gaujų įsiveržimui. Motociklininkų reputacija buvo stipriai sugadinta.
Amerikos Motociklininkų Asociacijai pasidarė labai sunku susitarti su valdžia dėl bet kokio renginio.

Galų gale Amerikos Motociklininkų Asociacijos prezidentas kreipėsi į visuomenę pabrėždamas, jog iš visų JAV motociklininkų tik 1% yra piktybiški chuliganai ir viešosios tvarkos drumstėjai, o likusieji – geručiai, besilaikantys įstatymų.

str_1proc_2

str_1proc

1%teriai išklausę kalbos nusišypsojo ir išdidžiai užsisiuvo 1% antsiuvus, kad niekam nekiltų abejonių, kuriai motociklininkų grupei jie priklauso. Originalūs antsiuvai buvo rankų darbo, kuriuos siuvinėjo baikerių žmonos bei merginos. Juos siuvo ant savo karinių švarkų rankovių.

Amerikos Motociklininkų Asociacijos pradėtas informacinis karas prieš 1%terius privedė tik prie paskutiniųjų eilių susiglaudimo ir pagausėjimo.

Iš rusų kalbos vertė Evaldas

Honda VTX 1800

VTH1800_1

Variklis

2 cilindrų, V- tipo, keturtaktis, 6 vožtuvų,
skysčiu aušinamas, SOHC

Cilindras ir stūmoklis

101 X 112 mm

Darbinis tūris

1795 cm3

Kompresija

9 : 1

Kuro padavimas

elektroninis įpurškimas su automatine oro sklende

Maksimali galia

71 kW (107 AG), esant 5000 aps/min

Maksimalus sukimo momentas

156 Nm, esant 3000 aps/min

Degimas

elektroninis, dvi žvakės cilindrui

Starteris

elektrinis

Greičių dėžė

5 bėgių

Perdavimas

kardaninis velenas

Išmieros

2455 X 930 X 1125 mm

Ratų bazė

1715 mm

Sėdynės aukštis

693 mm

Prošvaistė

130 mm

Kuro bako talpa

17 l (su 3 l rezervu) ir signaline lempute

Priekinis ratlankis

18 x MT 3.50 aliuminio lydinio

Galinis ratlankis

16 x MT 5.00 aliuminio lydinio

Padangos

priekinė 130/70 – R18

galinė 180/70 – R16

Stabdžiai

priekiniai – hidrauliniai, 296 mm 2 diskai

galiniai – hidrauliniai, 316 mm vienas diskas

Svoris

320 kg

Max. leistinas svoris

538 kg

Kaina

in LT – 45 500 Lt

in DE – 16 190 €

kitur – 15 400 $

VTH1800_2

VTH1800_3

Amerikietiško stiliaus motociklas debiutavo 2000 metų rugsėjį kaip 2002 metų modelis. Žemas ištemptas siluetas, trumpas vairas, lieti ratlankiai ir priekinė perversto tipo šakė – visa tai sudaro raumeningo motociklo įvaizdį.

107 arklio galios amerikietiško stiliaus motociklui. Ar tai daug? Pakankamai! Didesnį įspūdį man padarė 163 Nm esant 3000 aps/min: pakako staigiau pajudėti iš vietos, kaip tie Niuton – metrai galinės padangos pagalba nupiešė ant asfalto ilgą ir juodą tiesę. VTX 1800 įsibėgėjimas iki 100 km/h labai intensyvus ir trunka tik 3,8 s. Tai žinoma nėra stebuklas – Honda Valkyrie tereikia 3,5 s, bet ir tai neblogai.

Įsitaisius prie vairo maloniai nustebina jo plotis. Vienas pažystamas pasakė – sėdėdamas už vairo jautiesi tartum apkabinęs šimtametį ąžuolą. Tai tikrai apie VTX. Didžiulė motociklo bazė stabilizuoja jį staigiai įsibėgėjant. Taigi, droždamas brangios padangos milimetrus, išsiruošiau pratestuoti praktiškai naują motociklą. Iškart išbandžiau maksimalų greitį. Niekada taip greit nevažiavau su čiopu! 210 km/h – leki ir atrodo, kad tave nuplėš nuo vairo, o kojas nupūs nuo plačių platforminių pakojų, kurie patogiai įtaisyti įprastoje „amerikiečiams” vietoje. Verta užsiminti ir apie stabilumą važiuojant tiese linija – ne su kiekvienu baiku taip.

Iš gerosios ir blogosios pusės: jei greitis 120 km/h – persirikiuoti iš vienos eismo juostos į kitą – rimta problema (ko nepasakysi važiuojant lėčiau ar miesto sąlygom). Išklausęs autoritetingų baikerių, pratestavusių VTX, nuomonės ir manančių, kad motociklas tipiškai stabilus kaip solidus kruizeris, nesutikau su jais. Tokiu nemanevringu aparatu dar nebuvau važiavęs. Tai paaiškėjo labai nemalonioje situacijoje kelyje: kažkoks lochas (atsainus, neatsakingas vairuotojas) išlindo tiesiai prieš mane, matyt visiškai pamiršęs apie veidrodėlius (aš visuomet važiuoju įjungęs šviesas). Aš spėjau išvengti susidūrimo, bet atsidūriau labai arti pavojingos, kritinės ribos, žinomos daugeliui baikerių. Pirmą kart gyvenime pabūgau, kad nesugebėsiu pakeisti judėjimo trajektoriją taip greit kaip kad norėtųsi. Nei Royal Star’as, nei Drifter’is – tikri tiesiųjų monstrai – nebuvo tokie inertiški.

Stiprioji tokio stabilumo pusė išsakyta stiliaus kanonais. Bet čiopas turi būti ne tik stabilus, bet ir nesudėtingai valdomas. VTX pasirodė visu gražumu: jis demokratiškas kaip mopedas. Net jei pergazavimo pasėkoje galinis ratas ims jus vytis, atleiskite „gazą” – didžiulė motociklo bazė užtikrins motociklo inerciją ir jis akimirksniu sugrįš į savo stabilią padėtį. Neteko patirti jokių kitų nemalonių staigmenų – net važiuojant stiprios liūties metu VTX neišreiškė noro atsikratyti manimi, net ir neatsargiai elgiantis su „gazu”.

„Gurkštelk alaus, tu juk ant čiopo!” – pasiūlė man pažystamas baikeris po pažinties su VTX. Pasiūlymas žinoma gundantis, bet leiskite su juo nesutikti – toks greitas ir veržlus baikas reikalauja dėmesingo elgesio ir gali neatleisti jums lengvabūdiškumo!

VTH1800_4

VTH1800_5

Didžiulis variklis dirba nuostabiai – jūs nepatikėsite, bet jo vibracija žymiai mažesnė nei kitų V – tipo „dvejukių”, kurias teko bandyti. Labai panašu į Yamaha XVZ 1300 Royal Star V4 variklio darbą. Ir variklio charakteristikos gan panašios su Yamaha. Išskirtinis jo bruožas – tai sukimo momentas. Susidaro įspūdis, kad įsibėgėjimo intensyvumas labai mažai priklauso nuo variklio apsisukimų. Kyla asociacijos su brangiu automobiliu, turinčiu didelės kubatūros ne itin forsuotą variklį. Apgailestauju, kad neteko išbandyti Harley – Davidson V-rod, bet palyginus su kitų kruizerių varikliais Hondos variklis žymiai geresnis. Jis nustato V2 varikliams naujus standartus. Bėgiai nečioperiškai trumpi ir tai malonu – leidžia pasiekti maksimalų intensyvumą įsibėgėjimo metu. Pačių bėgių perjungimo nė nepastebi – 5 pavarų greičių dėžė dirba puikiai.

Kita vertus, variklio galia – ne begalinė ir pasiekus 160 km/h greitį motociklas tampa „susimąstęs”. Ko norėti – juk toks greitis daugumai serijinių kruizerių yra riba. Belieka tik įsivaizduoti, kokiu patogiu taps VTX 1800, atitinkamai parengus jį kelionėms – pritaisius aukštą priekinį stiklą ir kojų uždangas nuo vėjo.

Stabdžiai tikrai verti pagyrimo. Puiki kombinuota sistema tinkanti tokiam solidžiam baikui – paspaudus galinių stabdžių pedalą stabdo galinis ir vienas iš priekinių diskų. Pedalo eiga nėra labai lengva, todėl ir galimybė blokuoti stabdžius praktiškai neįmanoma: bandžiau tai padaryti ant sauso asfalto – nepavyko.

Va ko jam trūksta, tai tachometro. Motociklo klasė aukšta ir variklio charakteristikos neįprastos – informacija apie apsukas tikrai nepakenks. Tiuningo meistrai sureagavo žaibiškai – 170 $ ir jūsų baike puikiai prie jo dizaino derąs ciferblatas.

VTH1800_6

VTH1800_7

Gerą motociklą sukūrė Honda. Kad ir kiek skeptiškai žiūriu į „amerikietišką stilių”, turiu pripažinti, kad VTX 1800 – unikalus motociklas.

Čioperis, kruizeris ar tiuninguotas… . VTX gali tapti kuom tik norit – jis prisiderina prie baikerio važiavimo stiliaus. Vieno rankose jis bus ramus ir paklusnus, kito – staigus ir kaprizingas, bet visose išliks pasiruošęs įvykdyti menkiausią baikerio norą, jei tik šis neužsimanys važiuodamas dideliu greičiu staiga nukrypti nuo judėjimo tiesiąja.

Straipsnį paruošė Sennis

Šaltiniai:
www.honda.com
www.honda.de
www.kingofthecruisers.com
www.aoyama.ru

KAWASAKI VN 1500 TOURER F1 (NOMAD USA)

Vulkanas [lot. Vulcanus] romėnų ugnies dievas, kalvystės globėjas; atitinka senovės graikų Hefaistą. Romos imperijos jūrų uosto Ostija globėjas. Jo šventyklos buvo statomos užmiestyje, siekiant apsisaugoti nuo pavojingo ugnies poveikio. Dievo Vulkano garbei skirti festivaliai būdavo rengiami rugpjūčio 23 dieną, kai Viduržemio jūros regione būdavo sausros ir didžiausias pavojus kilti gaisrams. Šventės metu ant laužų kepdavo žuvį. Šiuo ritualu buvo siekiama pelnyti dievo malonę ir apsaugą nuo gaisrų.

kawasakiVN1500

Kartą kelyje mus aplenkė didelis, žalias kruizeris. Vairuotojas draugiškai mums pamojavo ranka ir nutolo link horizonto, išsiskirdamas ryškiu siluetu tiesiam ir tuščiam kely, apšviestam besileidžiančios saulės spindulių. Po šio susitikimo aš tvirtai nusprendžiau, koks motociklas mums pakeis mūsų mylimą Kawasaki Vulcan 800. Nuo to laiko ėmėm labiau domėtis šiuo motociklu, bandėm susipažinti artimiau. Buvom atsisėdę ant jo, žiūrinėjom jo nuotraukas internete, skaitėm laimingų savininkų komentarus. Ir nors, žiūrint iš praktinės reikalo pusės, mūsų 800 – tojo mums pakakdavo: jis tenkindavo mūsų norus, iš atminties niekaip neišnykdavo keliu plaukiančio kreiserio, su dviem masyviais suapvalintais lagaminais ir dideliu, pilnai dengiančiu vairuotoją stiklu, vaizdas.

Maniau, kad šis motociklas perdaug sunkus ir didelis mano ūgiui ir jėgoms, todėl nedrįsau galvoti apie jo pirkimą. Taip tęsėsi tol, kol nenuvykom į Olandiją. 800 – tasis gerai stovėjo trasoje, greitai įsibėgėdavo ir su aplenkimu nekildavo problemų, nežiūrint į tai, kad motociklas buvo smarkiai pakrautas. Vienok, užteko pravažiuoti porą tūkstančių kilometrų greta pusantrolitrinio monstro, kad suprastume jog nėra nieko geresnio už sunkų motociklą galingu varikliu, plačiais ratais, dideliu stiklu ir patogia bei plačia sėdyne. Ir vėl prieš akis atsirasdavo žaliojo kruizerio vaizdas, neduodantis mums ramybės.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, grįžę iš kelionės mes įsigijome tai, apie ką slapta svajojome. Mūsų dabar jau buvęs 800 – tasis, kartu su mūsų geriausiu draugu išvyko į Sankt – Peterburgą, o mes, liūdnai žiūrėdami jam įkandin, sėdom ant savo naujo motociklo ir leidomės į pirmąją kelionę Maskvos apylinkėmis.

Nežiūrint į įvairias išklausytas nuomones, kad įpurškimo sistema prastai veikia su mūsų benzinu, norėjau būtent modelio su įpurškimu. Juolab, kad nuo 2000 metų modeliai su karbiuratoriais į Europą netiekiami.
Kai pirmą kartą priėjau prie jo, truputį išsigandau. „Ar gerai darau, keisdamas savo lengvą ir manevringą motociklą į šį monstrą?”- pagalvojau stumdydamas jį pirmyn atgal. Daugelis, kurių klausiau patarimo, paklausdavo manęs: „Ar tu susitvarkysi su tokiu monstru?”. Maniau, kad susitvarkysiu, bet dabar pradėjau abejoti savo sugebėjimu nulaikyti 337 kg sunkenybę. Mano nuogąstavimai greit išnyko – pakako užvesti motociklą ir pradėt važiuoti. Valdyti jį buvo ne ką sunkiau 800 – tojo, tik buvo neįprasta platus ir tolokai esantis vairas. Savo trumpomis rankomis vos pasiekiau jį, bet tai anaiptol netrukdė valdyti motociklą kelyje, nemanevruojant rankomis. Jo tikrąjį svorį suvokiau tik tada, kai prireikė išsistumti jį iš kažkokios duobutės. Todėl rekomenduoju parkuotis visuomet galiniu ratu prie bordiūro, nes, vienąsyk prisiparkavus priekiu, taip ir nesugebėjau vienas jį atitraukti į nedidelę įkalnę… . Tąsyk atrodžiau itin komiškai.

Kuro įpurškimas išvadavo Vulkaną nuo chroniškos ligos – gan ilgo variklio šildymo. Privėrei oro sklendę, drykst starteriu ir po dešimties sekundžių, kai apsukos automatiškai nukrenta, galima atidaryti oro sklendę ir ramiai važiuot. Taip užvesti mano senąjį motociklą nepavykdavo. Jis reikalaudavo išskirtinio dėmesio, ypač jei tai būdavo pirmas rytinis užvedimas.

Įvaldęs pusantrolitrinį variklį aš pagaliau supratau, kodėl aš jo taip norėjau: suktelėjus rankeną pasigirsta toks malonus garsas, skambantis lyg laisvės daina. Amerikoje gaminto motociklo modifikacijos ši variklio laisvės daina labai panaši į amerikietiškų automobilių žemą ir sotų gausmą. Variklio tūris sustiprina pojūtį, kad po tavimi užslėpta galia. Tereikia suktelėti rankeną ir ji prabus, o nedidelė, ant žemų apsukų vos juntama vibracija tik sustiprina šį jausmą. Toks variklis visad ramus, be didelio vargo įsibėgėja iki reikiamo greičio per reikiamą laiką ir net dirbdamas ant ribos niekada „nezys”. Mes ne kartą pajutom malonumą važiuodami tuščiu keliu 170 km/h greičiu.

Hidraulinė sankaba labai minkšta, leidžianti lengvai ir tolygiai pajudėti iš vietos, tik pripratau prie jos ne iš pirmo, o šešto ar septinto karto. Bėgiai jungiasi sklandžiai ir tiksliai, vienok įprastas kavasakio brakštelėjimas niekur nedingo ir pastoviai primena, kad važiuoji „pasibalnojęs” Vulkaną. Įsibėgėjimo iš vietos iki 100 km/h mes nefiksavom, nors mums susidarė vangoko įsibėgėjimo įspūdis. Kita vertus, jei stipriau suktelėti rankeną, tai šauna į priekį jis neblogai. Pajudant iš vietos ar važiuojant 5 bėgiu 50 km/h greičiu galima išgirsti daug visokių pašalinių garsų, sklindančių iš po užpakalinio sparno. Pradžioje susirūpinau: prieš tai turėjau su kardanine pavara tik Uralą, bet pabendravęs su kitais kolegomis nusiraminau – pas visus klasikus ir kruizerius tas pats.

Nuo 2000 metų rėmas papildomai sutvirtintas ir nėra jautrus išilgiems kelio nelygumams. Priekinė šakė puikiai „sugeria” kelio nelygumus. Galiniai amortizatoriai – tobulumo viršūnė. Juos galima reguliuoti tiesiog kelyje, atsižvelgiant į jo dangą ir motociklo apkrovą. Be to, per įtaisytus juose štucerius, juos galima pripūsti iki 2 atmosferų. Po truputį atprantu mažinti greitį kelio ruožuose su nupjautu asfaltu. Be abejo, tam įtakos turėjo ir platūs motociklo ratai. Posūkiuose motociklas „stovi kaip įkastas”, ramiai braukia pakojais per asfaltą, bet specialiai atlikti šį triuką nesiryžtu – matyt trūksta drąsos.

Stabdžiai gan efektyvūs, bet pakolkas iš įpratimo stabdau abiem. Praktiškai jų galios pakanka sustabdyti šį monstrą važiuojant bet kokiu greičiu. Galiniu stabdžiu piktnaudžiauti neverta – labai lengvai galima jį užblokuoti. Motociklas labai gerai subalansuotas, o ir jo svoris leidžia nekeičiant trajektorijos judėti tiese su užblokuotu galiniu ratu. Tiesa, nežinau kaip tai pavyktų esant šlapiai kelio dangai: nė karto nebandžiau, o specialiai bandyti nelabai noriu.
Daug gerų atsiliepimų apie komfortą važiuojant šiuo motociklu. Maloniai nuteikė automatiškai atsijungiantis posūkių signalas. Plastikinės šoninės dėžės ne tik dailios, bet ir talpina nemažą kiekį daiktų. Be to jos rakinamos ir neperšlampa, kas ir gan patogu. Jose galima patalpinti aparatūrą, ką aš ir padariau. Platūs pakojai žymiai patogesni nei įprastos kojelės: ilgoje kelionėje mažiau pavargsta kojų pėdos, juolab, kad galima jas perstatinėti iš vietos į vietą. Prietaisų skydelio duomenys gerai matomi, o kuro lygio daviklis – nepakeičiama motociklo su įpurškimu opcija. Lig šiol negaliu suprast kada reikia piltis kurą: rodos bakas jau tuščias, o užsukus į pirmą kelyje pasitaikiusią degalinę prisipili tik 10 – 12 litrų. Reiškia dar apie 8 litrus buvo likę. Prie to reikia priprasti, nes prisiskaitęs instrukcijų ir rekomendacijų lėkdavau į pačią pirmą degalinę kai tik kuro daviklio rodyklė artėdavo prie žymos „empty”. Kuro sąnaudos – 5-7 litrai šimtui kilometrų.

Apie stiklą. Per sezoną nuvažiavau 6000 kilometrų, bet atsireguliuoti stiklą pagal save man taip ir nepavyko, nežiūrint į tai, kad reguliavimui skirtos penkios padėtys. Žemiausioje padėtyje stipriai pučia į galvą, o aukščiausioje stiklas virš galvos lygio ir jei lietus, tai dėl vandens lašų nieko nesimato. Visose kitose padėtyse esminio skirtumo nepajutau. Vieną ką supratau – jis nėra pritaikytas žemo ūgio baikeriams. Virš 120 km/h prasidėdavo oro srautų sūkuriavimas šalmo srityje ir galvą pradėdavo mėtyt į šonus. Šią problemą pavyko išspręsti uždėjus didesnius apatinius stiklinius deflektorius.

Vienas iš trūkumų – važiuojant nakties metu oranžinis ciferblato apšvietimas atsispindi ant stiklo. Ir jei važiuot visiškoje tamsoje, tai šis atspindys nors ir ne taip stipriai bet truputį trukdo žvelgt į kelią. Uždėjęs delną ant prietaiso viršutinės dalies supratau, kad reikia įsigyti specialų snapelį, kuris neleis formuotis atspindžiui. Ir tikrai – pritaisius jį problema iškart buvo išspręsta. Gan sudėtinga prisipūsti galinį ratą: priėjimą prie štucerio labai apsunkina plastiko dėžės ir jų saugos lankai.

Šiuo motociklu nesinori važiuot greitai. Man vis dažniau norisi važiuot ramiai, atsipalaidavus, klausantis kokios nors malonios muzikos garsų. Bet tereikia tik panorėt ir galima be didelių pastangų nušluostyti nosį praktiškai bet kuriam, labai geros nuomonės apie save, pasipūtusiam automobilistui.

Žinoma, miesto sąlygom su juo sunkiau manevruoti, prasisprausti tarp automobilių dėl gabaritų nei su 800 – uoju, bet ne ta jo paskirtis: trasa ir greitis virš 80 km/h – štai jo stichija. Miesto gatvėmis, pats to nepastebėdamas, važiuoji oriai, tavimi tylomis žavisi ir sustojus prie šviesoforo vis rečiau paklausia: „kiek kainuoja?”, vis mažiau pasiūlymų palenktyniauti. Galų gale šį motociklą aš įsigijau ne tam, kad būčiau „nenugalimasis” kelyje, o tam, kad pajusčiau malonumą. O malonumo tiek man, tiek ir mano žmonai užtenka visu 100 %, ir susitikęs su mūsų klubo nariais aš suprantu, kad ne vieni mes tokie, ir ne vien tik mes žavimės šiuo motociklu.

išvertė Sennis

šaltiniai:
www.vroc.org
www.vrcm.org
www.vulcanriders.org

Kelionė į Krymą 2004

Na shtai, parvazhiavau…
Jeigu apie kelione kalbeti statistishkai, tai galima pasakyti, kad:
1. Keliones trukme – 11 paru;
2. Viso nuvazhiuota – 4060 km;
3. Daugiausia per diena nuvazhiuota – 630 km (iskaitant sienos kirtima ir su tuo susijusias nesamones);
4. Dienu skaichius, kai nevazhiuota – 0;
5. Vidutine nakvynes kaina – 45 Lt;
6. Vidutinishkai miegota – 5 h.;
7. Baudoms sumoketa – 300 Lt….

Tai, kas patirta keliones metu, perteikti sudetinga, bet pameginsiu trumpai nupasakoti.
Ish Vilniaus ishvazhiavome geguzhes 22 d., sheshtadieni ir numynem iki Minsko. Apsistojome kazhkokiame neva tai sportininku komplekse, kur aplink vien stadionai, sporto aikshteles, visi vaikshto su treningais, bet tai netrukdo zhmonems gyventi pilnaverti gyvenima: gerti, rukyti ir t.t. Mocus pastateme kazhkokiame gretimame kaime, mediniame peršviečiamame garazhe, kuriame buvo irengta signalizacija (!). Kai mes pasiteiravome sheimininku, ar chia ju nepavogs, mums buvo paaishkinta, kad nebent jie patys. Visa kita – kontroliuojama. Supratom. Kita diena pasiekeme UA siena. Ten ishkart supratome, kad verslo reikalai shioje shalyje yra gan aukshtame lygyje. Pasienietis nieko neklauses uzh mus uzhpilde kazhkokius niekam nereikalingus lapelius ir pareishke, kad uzh shi darba ish musu priguli po 5 zhalius. Mums pareishkus nora juos uzhpildyti patiems ish naujo, buvo paaishkinta, kad jau velu. Be to, tuomet kiltu “keblumu” kertant siena, o antravertus tai mums tikrai nera dideli pinigai (juk mes jau Europoje, todel piniguose maudomes). Siena pereita ir mes jau Ukrainoje! Dzhiaugsmo nuotaikas kiek pritemde kelios sumoketos baudos uzh greiti vazhiuojant iki Kijevo. Sustabdzhius sumos buvo yvardijamos tokios, kurios net mums skambejo ispudingai, tachiau nedaug laiko reikejo, kad suprastume, jog jas reikia dalinti mazhiausiai ish 7 ir tai pilnai tenkina abieju shaliu nuostatas del keliu eismo taisykliu traktavimo. Kijevas. Grazhus miestas. Diena – paminklai ir shventoves, nakti – pilnos pakeles “petelishkiu”. Antros dienos ryte, palikes savo moto porai minuchiu, gryzhes radau rashteli ant bako “Call. Nr. <...>. SBMC”. Paskambinau. Tai pasirode tie patys zhmones, i kuriu puslapi buvau idejes zhinute, kad pro juos vazhiuosiu ir grazhu butu susitikti. Susitikom. Nuo shios minutes para buvome prizhiurimi kaip kudikiai. Nebuvo leista sumoketi nei vieno pinigo, pasirupinta moto saugumu ir t.t. O “gido” stilius pakerejo. Nesugebesiu atkartoti viso miesto izhimybiu pristatymo, bet pasakojama buvo mazhdaug taip: “Chia pravazhiuojame kazhkokia boba (paminkla), ka ji padare – nezhinau, deshineje ant arklio irgi kazhkoks karininkas, ka jis veikia – neaishku, bet shviesia jam ateiti…” ir pan. Tachiau bendrai priimti buvome labai puikiai. Tikri shaunuoliai SBMC! 25 geguzhes miname toliau i pietus. Shitoj vietoj turechiau pastebeti, kad kelias buvo remontuojamas (pakankamai ilga atkarpa), o su oru…. na jie juk permainingi kaip moterysJ. Pradzhioj furos apdrabste purvais, o ant virshaus padave geros liuties. Juzhnoukrainska pasiekeme juokdamiesi ish to, kad taip dar nesame atrode. Puikus motelis uzh prieinama kaina. Uzhtrukti neteko, nes kita diena reikia jau ishvysti pietine Krymo pakrante. Tachiau vazhiuojant stepemis atsitiko tai, kas nebuvo planuota: nuleido rata. Sustojom. Apsidairem. Per 10 km aplink gyvenviechiu nesimato. Ka daryti? Nuejau pashikt ir dar pamechiau mobilu. Grazhu pasidare ir gera. Pasiunchiau velniop visa pasauli. Atsipeikejau. Suradau mobilu. Gintaras (vazhiavome dviese) nuleke iki netoliese budejusiu milicininku paklausti, kur chia archiausiai galima rata susitvarkyti,. Anie priesh atsakydami, pasieme eilinius 20 tugriku, shi karta uzh netinkama CO. Bet krypti parode. Susiradome auksarankius xoxolus, kurie per pora valandu “s pomoschju topora i kakoito materi” sutvarke rata, tad vakare mums vis delto pavyko nusigrusti iki pietines Krymo pakrantes. Dvi paros Kryme, zhinoma, mazhoka, tachiau shi bei ta spejome pamatyti. Keliai ten labai smagus ir geri. Tik viena detale: jie slidus sausi, o jeigu bent kiek dregni, stabdzhius tenka pamirshti. Apleke kazhkokia dali Krymo, pasiekiame Odesa su visom jos Derebasovskom, Arkadijais ir kitom izhimybem. Kazhkokiu lankytinu vietu miestas turi nuotrupas, bet odesietishka dvasia jauchiasi gan ryshkai… Odesoje apsizhvalgome, kad galiniai motociklu kalioshai jau nezhada buti ilgai ishtikimi savo sheimininkams, tad tenka koreguoti marshruta ir ji trumpinti. Todel kitos dienos pavakare vel pasukame link Kijevo. Kur nakvoti, minchiu – 0. Aplink vien stepes, o jeigu priekyje pasimato medis, tai uzh jo kaip taisykle stovi mentas. Palapines pastatyti nera kur, nes peizazhas aplink matose per kelis kilometrus. Augmenija iki keliu, pasislepus gamtinius reikalus atlikti praktishkai be shansu. Bandom klausti vietiniu, kur apsistoti imanoma, tachiau ju shnekos neperprantam. Niekuomet nemaniau, jog pas mane taip prastai su slavu kalbom. Shiaip taip, saulei susilyginus su horizontu, privazhiuojame kazhkoki moteli, kur sausa, shvaru, saugu ir netgi yra karshtas vanduo!!! kelios stopkes horilkos, vakariene, dar kelios valandos miego, 300 km, ir mes vel Kijeve. Miestas jau zhinomas, todel ilgai netrunkame susirasti nakvyne, o del motociklu galvos sau nekvarshiname, nes zhinome, kur juos galima palikti nakchiai. Tachiau pasirodo ne viskas taip jau paprasta. Saugomoje aikshteleje juos kategorishkai atsisako priimti sargas. Mes bandome paaishkinti, kad tie motociklai net vietos neuzhims, o be to ir pamokesime, kiek reikia. Atsakymas tvirtas: Ne! Motyvacija paprasta: “Jeigu jus prashytumete pasaugoti motociklus – jokiu problemu, bet, vaikinai, uzh shituos malunsparnius ash tikrai nenoriu atsakyti.” Vargshai. Jie tokiu pasirodo nera mate. Zhiuri i varikli ir isitikine tarp saves diskutuoja apie tai, kad jame (moto) sheshi cilindrai. Bet tai detales. Tenka susirasti kita aikshtele ir eiti pailseti…. Toliau viskas vyko be jokios “druskos”. Kijevas-Minskas-Vilnius, ir mes namie.
Shiaip ish keliones liko begale ispudzhiu, buvo susipazhinta su daug zhmoniu, kurie visi buvo gana malonus ir paslaugus, ishskyrus tuos nelemtus milicininkus, kurie tave stabdydami jau zhino, kad tikrai gaus bapkiu, nors keldami lazdele dar nenutuokia, uzh ka… Apie keliu kokybe galechiau pasalyti tiek: jei LT kelius vertintume 10 balu, tai BY duochiau 8, o UA – 3. Ten tik apie didmieschius ir Kryme keliai pakankamai geri, o periferijoje vietomis, kaip patys xoxolai sako, “Dorogi netu, est’ napravlenie”. Kelio zhenklai irgi nemazhai kur sustatyti bilekaip. Gyvenvietes pradzhios zhenklas yra, pabaigos – nera, jeigu kilometru likutis iki miesto 186, tai pravazhiavus dar 15, pasirodo, kad liko “tik” 188. Tokiu pokshtu buta pakankamai daug. Jauchiamas ir rodykliu stygius, tad mes net su zhemelapiu pramovem reikiama posuki. Tachiau nezhiurint i visus nesklandumus, progai pasitaikius, mielai dar karta sutverchiau ka nors panashaus…
Darius (Rojus) Mad Dust Devil MC

Kodėl reikia turėti motociklą?

Trumpa įžanga. Pasaulyje tiek daug gero parašyta apie automobilius, lėktuvus, galų gale dviračius. Jaunimas veržiasi į auto institutus ir skraidymo mokyklas. Gyventojai svajoja apie mašinas… Tačiau kažkodėl mes taip mažai girdime apie dar vieną žmonijos išradimą – apie motociklą. Jis atsirado anksčiau nei automobilis ir dabar gyvuoja nė kiek ne prasčiau. O mes visiškai nieko nežinom apie jį. Mes nematom motociklų gatvėse, jų neturi mūsų draugai, jų nereklamuoja per televiziją. Susidaro toks įspūdis kad jų išvis nėra. Jų išties mažai. Žmonės jų neperka, jie jiems nereikalingi… Rašydamas šį straipsnį aš noriu paaiškinti kad motociklas taip pat turi teisę egzistuoti. Aš nekviečiu visus persėsti ant dviejų ratų, tiesiog noriu jums priminti kad egzistuoja ir dviratis transportas. Jei jūs turite motociklą, šis straipsnis ne jums.
Jūs patys parašysite taip pat, o gal ir geriau. Šis straipsnis tiems, kas nevažinėjo motociklu ar važinėjo jaunystėje, dešimt-dvidešimt metų atgal. Pamirškite viską ką žinote apie išvystyto socializmo mopedus ir voschodus, progresas nužingsniavo toli į priekį. Deja, mano kalba nėra graži, mokykloje iš gimtosios kalbos pastoviai turėjau dvejetą. Bet kadangi niekas nenori apie tai rašyti, ten tai daryti man pačiam.

Kodėl būtinai reikia turėti motociklą?

O iš tikro, kodėl? Atrodytų motociklas ne toks naudingas daiktas kaip kad skalbimo mašina, ir šaldytuvas aiškiai naudingesnis. Unitazas tikrai reikalingesnis. O butas tiesiog būtinas. Apsidairykit aplink – pavyzdžiui, kramtoma guma, ją reklamuoja per televiziją, ir visi draugiškai ją perka. O motociklų mūsų miesto gatvėse (Piteris, 1999) – jų ir diena su žvake nerasi. Reiškia, tas, motociklas, kaip ir nereikalingas, o jei ir reikalingas, tai tikrai ne daugumai gyventojų. O jei ko nors nereikia daugumai, tai matyt išvis nereikia, o gal ir kenksminga ar net labai kenksminga. Ir gal, jei tai patinka tik vienetams, tai išvis yra nukrypimas, iškrypimas ar net liga… Žodžiu į psichuškę juos visus .

Jei jūs su tuo sutinkate geriau toliau neskaitykit. Gali atsitikti taip kad visi jūsų stereotipai ir įsitikinimai sugrius kaip kortų namelis. Ir jūs pamiršite televizorių, šaldytuvą, skalbimo mašiną. Ir galbūt juos net parduosite, ir butą galbūt parduosite ir nusipirksite tik vieną daiktą: motociklą, Motociklą iš didžiosios raidės. Jums jis taps vieninteliu ir pačiu brangiausiu kas yra jūsų gyvenime. Viskas suksis tik apie jį. Pinigus jūs uždirbsite tik jam, visą laisvalaikį leisite tik su juo, svajosite tik apie jį… Naujieji metai jums prasidės pavasarį, ir jūs nebūsite panašus į tą žuvį, kuri ieško kur giliau, ar tą žmogų, kuris ieško kur geriau, jūs lauksite tik vieno – KADA GI GALŲ GALE IŠTIRPS TAS DEBILIŠKAS SNIEGAS!

Dar kartą prašau: pagalvokite ar verta skaityti toliau? Juk kaip gerai būti tikram kad 600’asis mersedesas – tai labai kieta, kad jis galingiausias ir greičiausias. Kad Ferarri įsibėgėja labai, na labai greitai. Kad ten kur pravažiuos džipas, nepravažiuos niekas. Kad 100 tai greitai, nuo vieno šviesoforo prie kito daugiau ir neįsibėgėsi. Ir kad greičiau nei 200 per miestą gali judėti tik sraigtasparnis. Kad pasivažinėti su gera mašina tai labai įdomu. Kad jei lengvoji mašina turi 200 arklių, tai yra labai galingas aparatas. Kad per Piterį piko metu metro važiuoti yra greičiau nei paviršiumi. Žodžiu jei jūs norite visu tuo tikėti toliau, greitai pereikite į kitą svetainę. Pavyzdžiui į BMW svetainę, jie ten sukūrė naują M5, iki 100 per 5,3 sekundės, ir kas juokingiausia, jie dar tuo ir didžiuojasi . Jei mano motociklas taip įsibėgėtų, aš gėdyčiaus apie tai kalbėti . Aš, žinoma, suprantu kad vaikystėje visi šlapinosi į kelnes, bet kam apie tai kalbėti viešai, 5,3 sekundės – gėda kokia .

Žodžiu, aš pabandysiu jums paaiškinti, kad tikrą greitį galimą perjungti tik koją. O tikrą galią galima pajausti tik dešine ranka. (Poručikams: aš kalbu ne apie masturbaciją ).

Žmogus visada siekė būti greitesniu, aukštesniu, stipresniu. Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, į sporto šakas – tokių kaip bėgimas yra daugiau nei tokių kaip šachmatai . Mes nesvarstysim tai gerai ar blogai. Paprasčiausiai pripažinsim, kad tokia žmogaus prigimtis. Žmogus visada veržiasi link greičio, laisvės, erdvės užkariavimo… Kažkada jis tai darė arkliais. Po to tie, kurie labiau mėgsta šachmatus, sukūrė naujas judėjimo priemones. Vieni mechanizmai buvo labiau pavykę, kiti mažiau. Bet vienareikšmiškai, pagal patiriamą malonumą, visų transporto priemonių viršūnėje yra motociklas! Jis ir tik jis, gali duoti su niekuo nesulyginamą malonumą ir pasitenkinimą! (Poručikams: aš po motociklo miegoti su moterimis nenustojau, tai taip pat man patinka ). Galbūt tik kosminis laivas stovi kiek šone tos piramidės . Bet aš juo neskraidžiau, taip kad spręsti negaliu. Jūs, tikriausiai, taip pat neskraidėt, ir abejotina ar skrisite šiame gyvenime, todėl šatlo sukeliamo malonumo šiame straipsnyje nesvarstysim .

Tai buvo emocijos, o dabar pakalbėsime argumentuotai, su skaičiais. Pažiūrėkim į automobilius, jų technines charakteristikas. Paimkim įsibėgėjimą iki 100. Žiguliai – 16 sekundžių, gera vakarietiška mašina – 10. Tai kas telpa į 10 sekundžių, laikoma jau tikrai greita mašina ir ja galima girtis draugams. Legendinis 600’asis mersedesas – 6 sekundės, BMW M3 ir BMW 850 – 5,5 sekundės. Atkreipkite dėmesį – šie automobiliai kainuoja šimtus tūkstančių žalių. Ir, pridėję ranką prie širdies, pasakykite ar daug kas iš jūsų juos turi? Patys kiečiausi Ferrari – 4,2 sekundės. Mano žiniomis, patys kiečiausi pasaulyje, išskyrus F1 bolidus, isibėgėja tik kiek greičiau nei per 4 sekundes – tai koks nors Maclaren F1. Kainuoja jis beje jau milijoną L. Jūs tikite kad kada nors gyvenime važiuosite tokiu automobiliu? Ar tikrai? Man asmeniškai neužtenka proto kad tiek uždirbti . Net jei jūs vaikystėje daugiau domėjotės šachmatais, o ne boksu, ir dabar galite sau leisti tokį pirkinį, kur jūs su juo važinėsite? Klirensui esant lygiam keliems centimetrams jūs davažiuosite iki artimiausios duobės. Eime toliau, paimkime maksimalų greitį. Atmeskime Ferrari ir Lamborghini, mes juk kalbam apie paprastą žmogų. Tie patys 600’ieji ar 750’os nedatraukia iki 300, dauguma turi ribotuvą ties 250, beje ir kad įsibėgėti iki tų 260 jiems reikia ilgai ilgai važiuoti. Gerai, tebūnie 250. Jūs manote kad tai greitis? Lėktuvas skrenda greitai, 900 kilometrų per valandą, ir ką? Ar stipriai jūs jaučiate greitį sėdėdami jame? Aš, pavyzdžiui, lėktuve nieko nejaučiu, aš jame paprastai degtinę geriu. Ir mašinoje 250 ne greitis. Va motociklu 250 tai greitis! Tai malonumas! Tu skrodi orą kaip tirštą tepalą, asfaltas virsta nerealiu paviršiumi, daiktai aplink pralekia su tokiu greičiu, kad atrodo jog papuolei į kitą pasaulį. Aš per 30 savo gyvenimo metų net negalėjau pagalvoti kad apšvietimo stulpai gali taip greitai mirgėti. Galva pradeda drebėti kaip F1 piloto. Aplinkinio pasaulio spalvos pasikeičia, prasideda tarsi LSD multikas . Aš nukrypau nuo temos, grįžtam prie charakteristikų. Pavyzdžiui, kieti džipai. Purve net Niva daro visus čerokius ir fronteras… Apie koki pravažumą galima kalbėti klirensui esant 30 centimetrų ir bazei keletas metrų? Na, o apie džipų įsibėgėjimą ir maksimalų greitį net nekalbama .

Ir išvis, automobilis visų pirma utilitarinis daiktas. Bet koks automobilis yra nerangus, pas jį dviem ratais per daug . Ir nereikia man pasakoti, kad motociklu į darbą nenuvažiuosi, aš kasdien važinėju. Diskutuoti šia tema galima ilgai. Aš, pavyzdžiui, esu tikras, kad šiuolaikinis automobilis yra auka gobšumo, ekonomiškumo, ekologiškumo, pseudosaugumo ir nesikeičiančių namų šeimininkių troškimų . Įdomu, ar po tokių pasisakymų manęs nesušaudys automobilių gamintojai? Motociklas visai kas kita, jis sukurtas dėl kitų priežasčių! Tai visų pirma daiktas skirtas malonumui, atsipalaidavimui! Jis visada yra techninio progreso viršūnėje, jis visada yra pats pats. Gal nebent ne pats ekonomiškiausias.

Pasaulyje, pavyzdžiui, nėra Ferrari su džipo pakaba. Nėra lengvosios su sraigtasparnio varikliu. Nėra sunkvežimio su hečbeko kėbulu. Kam reikalingi tokie automobiliai, jie bus neekonomiški ir net pavojingi. Nors technologijos leidžia daug ką. Prisiminkite turbo eros F1. Iš trijų litrų motoro daugiau nei tūkstantis arklių… Ir apsukos siekia 20.000. Būtų įdomu jei Žiguliuose būtų rankenėlė, reguliuojanti turbinos slėgį. Pasukai į kairę – 70 arklių, pasukai į dešinę – 700 J Tai būtų įdomi mašina… Bet, deja, kas dėtųsi tada gatvėse, jei kiekvienas nemokša gautu 700 arklių. Ir kiek būtų priekaištų dėl garantijos iš supykusių namų šeimininkių – aš skubėjau pas draugę, pasukau truputį ir motoresurso užteko tik 20čiai minučių, pakeiskit man motorą. Vat ir nėra tokių mašinų.

O motociklai yra. Yra visokie. Norite sportbaiko – prašom. Nepatinka spoileriai ir Z raidės sėdėsena – imkite klasiką, su tokiu pat motoru. Tiesa, prie 200 jus paprasčiausiai nupūs, bet jūs juk patys to norėjot. Norite enduro – prašom, bet kokį džipą lengvai padarysite, jei įklimpsite nulipsite ir ištrauksite rankomis. Norite enduro su superbaiko motoru – prašom, ir purve visus aplenksite, ir magistralėje 220 išspausite. Norite sportbaiko su enduro motoru – prašom, prie žemų visus padarysite. Norite kad motoras trauktų 18000 apsukų – į sveikatą, sukite kiek telpa. Norite kad būtu kaip automobilio – ne problema, prie žemų trauks kaip dyzelis. Norite vienaeilio ketvirtuko, opozitinio šeštuko, L pavidalo dvejetuko, V pavidalo ketvertuko, V-tvino ar tiesiog vieno cilindro – viskas yra! Norite iki 50 kubikų – važinėkit be teisių. Norite pusantro litro – jokių problemų. Norite vieno 800 kubų cilindro – yra. Norite 8 cilindrų – taip pat yra. Dvitakčiai, keturtakčiai, čoperiai, krosiniai, turistiniai, su grandine, kardanu, priekaba, įpurškimu, turbina, rotoriniai – viskas yra! Pažiūrėkite kaip motociklai techniškai ištobulinti. Iš litro 150 arklių, būtinai po karbiuratorių ant kiekvieno cilindro, aliumininis rėmas, karboniniai duslintuvai, stikplasčio spoileriai, šešių stūmoklių stabdžių suportai, titaniniai vožtuvai, penkių ir aštuonių vožtuvų cilindrui galvutės, šešių laipsnių pavarų dėžės, suspaudimas priešpriešiniu oru, nikelio-silicio cilindrai, kalti stūmokliai, titaniniai švaistikliai… Nejaugi už visa tai gaila dviejų kambarių chruščiovkės? Aš čia aprašinėju paprastus gatvės modelius, kurie stovi parduotuvėje. Jei jūs nupirksite lenktyninį motociklą, tai ten bus 180 arklių iš 500 kubikų ir svoris 130 kg. F1 parduotuvėj nenusipirksi, o tokį už kokius 40.000 paimsi

Pasižiūrėkim į skaičius. Įsibėgėjimas. Šiuolaikiniai superbaikai iki šimto įsibėgėja mažiau nei per tris sekundes! Iki 200 – per 11-12 sekundžių! Ir lengvai viršija 300 km/h! Standartinę ¼ mylios distanciją įveikia per 9-10 sekundžių, ir pasiekia 180-190 km/h greitį! Jūs manote kad 400 metrų tai juk visai mažai! Kai aš važinėju motociklu nebūna nei dienos kad neviršyčiau 200, ir tai, be abejo, mieste . Ar daug iš automėgėjų išvis kada nors viršijo šią ribą? Jūs galvojate kad tokie superbaikai kainuoja milžiniškus pinigus ir juos valdyti gali tik super herojai? Visai ne, paprasčiausio 2 kambarių buto ir A kategorijos užteks . Vakaruose superbaikai kainuoja 9.000-11.000$, pas mus su visais muitais 13.000-17.000$. O nenaują galima nupirkti už kelis tūkstančius. Ir toks aparatas gali ramiai važinėti mūsų keliais. Pakabos eiga 10-15 centimetrų, padangos 120/70 ant 17 priekyje ir 160/60 ant 18 gale, klirensas 14 centimetrų – kaip pas Žigulius . Tai, be abejo, pas superbaikus.

Išvis, važiavimas motociklu tai nė su kuo nesulyginamas malonumas. Motociklas tai ne mašina. Mašina kreipiasi į priešingą posūkiui pusę, sukdami į dešinę remiatės galva į kairę atramą, sukdami į kairę jūs spaudžiatės į keleivį J. Motociklas lenkiasi į posūkio vidų. Jūsų niekur nemeta, išcentrinė jėga atsveriama svorio jėgos. Gaunasi skrydžio ir nesvarumo jausmas. O dinamika! Žodžiais neišsakysi. Tiesiog fantastika! Pasukus gazo rankeną atrodo, kad tu ne važiuoji, o teleportuojiesi. Tave suspaudžia į kažkokį kokoną, kūnas tampa vienu raumenim, visos mintys išsisklaido, pasaulis išsikraipo, garsas aptempia tave ir tu šauni pirmyn. Erdvė didžiuliu greičiu bėga link tavęs ir tu ją praduri tarsi adata. Tos trys sekundės, tikriausiai, geriausios sekundės mano gyvenime. Op, ir rodyklė jau persirito per 100’ą . Atrodo, lyg tu Guliveris ir tiesiog žingsniuoji nuo šviesoforo iki šviesoforo. Judėjimas miestu tampa šūviu nuo sankryžos link sankryžos. Atstumas nesvarbus: 100 metru ar kilometras – kelios sekundės, ir tu jau ten. Tu paprasčiausiai pasirenki akimis tašką ir akimirksniu atsiduri ten. Mašinas aplenki tarsi stovinčias. Galia viršija protingą. Pirma ir antra pavara negalima greitai pasukti gazo rankenos – arba ratas prasisuka, arba tu kyli vienetu! Stipriai nuspausti stabdį negalima – galinis ratas pakyla į orą. Netgi stipriai numesti gazo negalima – drėgname kelyje ratas praranda sukibimą. Tu jautiesi riaumojančio monstro valdovu. Monstro, kuris gali viską. O greitis! Virš 160 prasideda kitas išmatavimas. Pakaba veikia taip, tarsi tu kabi kelis centimetrus virš žemės ant oro pagalvės. Tu paprasčiausiai skrendi… Oras, kaip kažkas tiršto, apgaubia kūną, jis prasiskverbia visur, jis įsiskverbia ir bučiuoja tave, jis panašus į moters rankas su nagučiais, kurios glosto ir įsiskverbia į tave… Taip galima ir baigti

Beje, dėl sekso, tai yra pilnai tinkantis palyginimas. Kai aš girdžiu, kaip legendinis Vasia Pupkinas pasakoja, kad jis vietoj aštuntuko 1300 nusipirko 1500 ir sako kad tai visai, visai kita mašina. Ar sako kad Ford, tai šiaip, o BMW kai kieta. Man atrodo, kad jis, tas Vasia Pupkinas, tvirtina kad guminė moteris gerai, o guminė su pašildymu – tai kieta… Žmonės! Vasia klysta, mašina ir motociklas – tai kaip guminė lėlė ir mylima moteris pirma pažinties savaitę . Mūsų gyvenimas trumpas, ir malonumų jame ne tiek daug. Kaip galima atsisakyti motociklo? Aš nesuprantu…

Ką čia kalbėti, aš pavyzdžiui, jau daug metų važinėjantis motociklu, pastoviai išvažiuoju juo tiesiog pasivažinėti. Be tikslo kur nors nuvažiuoti – tiesiog pasivažinėti. Beje, teises aš taip pat laikiausi sąžiningai, nepirkau . Ir daugelis mano draugų laisvu laiku tiesiog šiaip važinėjasi motociklu. Ar jūs matėte kada nors automėgėją, sekmadienį išvažiavusį į gatvę tiesiog šiaip pasivažinėti? Aš ne .

O kaip žmonės myli savo mašinas? Na pakeičia tepalus, spoilerį turguje nuperka, stiklus užtamsina – ir būna patenkinti… Ar galite įsivaizduoti žmogų, kuris nuperka mašiną ir iškart ją autogenu – kėbulą supjausto, bazę pailgina, ratus platesnius įdeda, nupjauna viską lauk, kas nesvarbu greičiui. Aš ne. O pažiūrėkite kokius čoperius daro baikeriai savomis rankomis! Ten viskas perdaryta jo paties, tai jau ne motociklas, o meno kūrinys – tai jo siela, jo veidas, jo gyvenimo prasmė… Ne, taip mašinų nemyli.

Norėtųsi tarti pora žodžių apie grožį. Kaip jūs manote, mersedesas – graži mašina? Man jis geriausiu atveju primena mastodontą. O pažiūrėkite į motociklus… Į čoperius, sportbaikus, enduro. Kokios linijos, kokios formos, kokios medžiagos – chromas, plienas, titanas, anglies pluoštas, diuraliuminis… Ar jūsų mašinoje yra nors viena detalė iš titano ar anglies pluošto? Va būtent – nėra. Ir jums ne gėda?

Jums patinka stovėti kamščiuose, tik sąžiningai? Motociklui kamščių tiesiog nėra! Pagalvokite, jūs tiesiog važiuojate kur norite ir negalvojate: ten kamštis, ten bėgiai, ten mentai… Jums neegzistuoja gatvės, yra tik kryptis. Tai sunku paaiškinti žodžiais. Kai man reikia važiuoti automobiliu, aš paprastai galvoju: kaip geriau išsirinkti maršrutą, kaip apvažiuoti kokią nors vietą, kur kamštis mažesnis ir pan. Motociklu aš paprasčiausiai važiuoju, paprasčiausiai važiuoju ir jaučiu malonumą. Ar Piteris, ar Maskva, iš vieno galo į kitą pravažiuoju per pusvalandį, beje ir dieną, ir naktį. Greičiau tik sraigtasparnis .

Pabaigai norisi paneigti keletą mitų apie motociklus.

Pirmas mitas: galingas motociklas – tai labai pavojinga. Ne. Motociklas nepavojingesnis už bet kurį kitą padidintos rizikos daiktą Pavyzdžiui, pas jus ant sienos kabo ginklas. Ką gi jūs darote, kad jis netyčia neiššautų? Užvirinate vamzdį ir užkasate į žemę? Abejoju, jūs paprasčiausiai išimate šovinį, neduodate ginklo vaikams ir patys girti juo nežaidžiate . Ar ne? Taip pat ir motociklas – viskas mūsų rankose. Norite važinėti atsargiai – važinėkite. Norite užsimušti – jokių problemų .

Antras mitas: motociklas nepatikimas. Ne. Pamiškite voschodus ir minskus, kuriu užtekdavo dešimčiai tūkstančių kilometrų. Motociklai, pagaminti paskutinius du dešimtmečius, suprantama, dideli motociklai (750-1500), o ne mopedai, garantuotai pravažiuoja po šimtą tūkstančių kilometrų! O jei pas jus koks nors kruizeris ir jūs jo nedraskote, tai ir šimtą tūkstančių mylių pravažiuosite laisvai. Be to, per šį laiką gali išvis niekas nesugesti! Motorai tai keturtakčiai ir beveik automobilinio tūrio.

Trečias mitas: prie motociklo reikia sėdėti kasdien, iš jo pastoviai kas nors teka, užvesti reikia stumiant ar kojele. Ne. Dar kartą, pamirškite tarybinę techniką. Motociklui, kaip ir gerai mašinai, reikia keisti tik tepalus, filtrus ir kaladėles. Užsiveda jis starteriu. Ir jūsų rankos visada švarios. Be to, motociklai būna pravažiavę kur kas mažiau nei automobiliai. Per sezoną, su tolimom kelionėm, paprastai gaunasi ne daugiau 15.000, reiškia jums užteks motoresurso 10 metų. Taip ilgai vienu motociklu niekas nevažinėja. Progresas toks greitas, kad po kelių metų pasirodo nauji modeliai, ir jus juos perkate ir perkate… Motociklas kaip moteris – norisi daug ir skirtingų .

Ketvirtas mitas: motociklu negalima važinėti per lietų, drabužiai peršlampa. Taip. Paprastais drabužiais per lietų nepavažinėsi, beje, paprastais drabužiais geriau išvis nevažinėti. Bet tai nereiškia, kad važinėjimas motociklu vienos problemos. Paprasčiausiai reikalingi kitokie drabužiai. Jie senai išrasti ir kainuoja nedaug brangiau paprastų. Ir bandyti jų atsisakyti, tai tas pats, kad vaikščioti žiemą su vasariniais rūbais ir sakyti – kam man tie kailiniai, jie gi brangiai kainuoja .

Penktas mitas: motociklus vagia. Taip, vagia kaip ir visa kita. Tik kainuoja jie pigiau mašinų ir parduoti juos žymiai sunkiau. Anksčiau, kai gatvėse buvo tik Žiguliai, motociklus vogė siekdami uždirbti. Dabar siekdami uždirbti vagia mersedesus, o ne motociklus .

Ir paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti. Motociklas ne tik transporto priemonė, motociklas – tai kažkas daugiau. Tai visa kultūra. Tai savas pasaulis, savas gyvenimas. Ir labai įdomus gyvenimas. Ką čia kalbėti, pažiūrėkite į moto klubus. Automobilistai taip pat turi savo klubus. Bet ar tai klubai? Va MC tai taip, vien Hells Angels ką reiškia…

Dabar jūs suprantate kodėl būtinai reikia turėti motociklą?

Aš tikiuosi kad nors truputį sudominau jus motociklais. Na nors truputį? Prižadėkite man, kad užeisite į parduotuvę ir nors paprasčiausiai pažiūrėsite . Nenorite eiti į parduotuvę, įsijunkite Eurosport, pažiūrėkite žiedines lenktynes, pažiūrėkite kaip skraido krosininkai, pažiūrėkite į drago lenktynes. Visa tai jūs galite padaryti nusipirkę standartinį motociklą iš parduotuvės. Motociklas tai jums ne mašina .

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė ezhiukas
Šaltinis: http://www.motorcycle.spb.ru/novice/i_009.html