Asmeniniuose archyvuose ir šeimos albumuose išsibarsčiusios fotografijos ir negausūs amžininkų prisiminimai liudijantys apie motociklininkų judėjimą tarpukario metais laikinoje sostinėje Kaune ir kitose didžiuosiuose Lietuvoje miestuose. Tai buvo kone vieninteliai kuklūs informacijos šaltiniai apie motociklizmo judėjimo pradžią mūsų šalyje. Iki šiol.
Lietuvos motociklizmo istorija ilgą laiko tarpą buvo sieta ar net tapatinta su motosportu („Prezidento taurės“ varžybos) ir kariuomene (lakūnai buvo itin pamėgę šią greitą ir, palyginti su automobiliu, pigią transporto priemonę). Be abejonės, tai padėjo išpopuliarinti šią, tuo metu technikos naujove laikytą transporto priemonę. Tačiau manyti, jog sportas ir kariuomenė (su visa pagarba jai) buvo Lietuvos mototociklizmo pionieriai, būtų nesąžininga ir, pagaliau, istoriškai neteisinga. Ne ką mažesnės įtakos motociklizmo raidai turėjo vadinamasis „privatusis sektorius“.
Painesville, Ohio valstija. Michael Warren rankoje peilis, žvilgantis kaip ir aplink jį esančių motociklų chromas. Peilio ašmenys lietėsi prie kitos jo rankos. Keletas žmonių iš minios krūptelėjo ir nusisuko, tačiau jiems atsigręžus dar nebuvo nukritęs nė lašelis ritualinio kraujo. "Pasiimk aštresnį peilį” – kažkas sušuko, o likusi minia ėmė juoktis. Galiausiai Warren’as pasiryžo brūkštelt peiliu ir pasirodė pirmasis kraujas. Jis iškėlė aukštyn savo ranką ir ištarė tuos pačius žodžius, kuriuos kartojo kiekvieną pirmąjį gegužės sekmadienį, pastaruosius šešiolika metų: “Tegu tai būna vienintelis kraujo lašas palietęs Ohio kelius šiais metais”. Tada pasilenkė ir perbraukė ranka per purviną Lake County Fairgrounds kelią.
Sako, kad žmogui paprasčiau gyventi aplinkoje, kuri suklasifikuota, padalinta ir paaiškinta. Tiesiog tai suteikia sąmoningo saugumo jausmą. Juoda – balta, gera – bloga, vyras – moteris… Beje, pastaroji opozicija turbūt geriausiai suvokiama, nepaisant to, kad gyvename XXI amžiuje, kur riba tarp vyriškumo ir moteriškumo vis labiau blunka. Tačiau egzistuoja socialinės grupės, kuriose vyriškumo sąvoka itin stipri. Kaip kartą pasakė vienas, mano gerbiamas, akademinės bendruomenės atstovas: “Nenuginčysi, kad vyrai tramdantys metalą ir savo pečiais saugantys moterį, atrodo mažų mažiausiai impozantiškai”.
Mūsų visuomenė dažniausiai labai skuba suformuoti stereotipus ir atitinkamą požiūrį apie tai, kas jiems nepažįstama, nepriimtina, arba atvirkščiai, kelia susižavėjimą. Skirtingos socialinės grupės, subkultūros, žmonės propaguojantys kitokį gyvenimo būdą, neretai tampa šabloninio požiūrio įkaitais. Jiems suformuojamas visuomenės primestas įvaizdis, kuris nebūtinai atspindi realybę, dažniausiai ją gerokai iškraipo. Baikeriai – viena iš tų grupių, apie kurias tiek žiniasklaidoje, tiek viešojoje erdvėje kalbama pakankamai daug, tačiau ne itin teigiamai. Tačiau net ir chaotiškame baikerių gyvenime vyrauja savotiška tvarka ir taisyklės.
Sakoma, būna karaliai be karūnų. Būna direktoriai be pavaldinių. Kartais net būna šeimos be vaikų ar vaikai be šeimų. O baikeriai be motociklų? „Absurdas" - pasakytų eilinis ir neeilinis Lietuvos žmogelis. Argi tai ne tas pats, kas vyras be, pavadinkime, „vyriškumo" ar Formulės-1 lenktynininkas be bolido?
Gal ir tas pats. Bet tiems, kurie nusprendė taip iškreipti ir paminti baikerizmo pamatus, į tai buvo visiškai nusispjauti...
Sekmadienis. Pabundu anksti ryte, kažko nesimiega, neramu. Šalia susisukus į kamuoliuką, saldžiai miega mylimoji. Švelniai paglostau jos galva, tyliai, tyliai išlipu iš lovos, atsargiai uždarau duris. Pažvelgiu pro langą, pamatau, kaip linksmas saulės spindulėlis, žaidžia prieš namą augančio medžio šakose, kaip visomis vaivorykštės spalvomis blizga, ant palangės, dar po nakties, neišdžiuvęs rasos lašelis, žvirbliai kažkur netoliese čirškia savo rytinę dainelę, kažkur trinkteli uždaromos durys, kažkas kieme užkuria automobilį... miestas bunda.
