Karaliai be karūnų

Sakoma, būna karaliai be karūnų. Būna direktoriai be pavaldinių. Kartais net būna šeimos be vaikų ar vaikai be šeimų. O baikeriai be motociklų? „Absurdas” – pasakytų eilinis ir neeilinis Lietuvos žmogelis. Argi tai ne tas pats, kas vyras be, pavadinkime, „vyriškumo” ar Formulės-1 lenktynininkas be bolido?

Gal ir tas pats. Bet tiems, kurie nusprendė taip iškreipti ir paminti baikerizmo pamatus, į tai buvo visiškai nusispjauti…

Viskas prasidėjo 1969 m. svajonių ir stebuklų šalyje Amerikoje, kur Kalifornijoje po viena saule pradėjo nebetilpti visi, savo sielas pardavę Moto dievui. Tais metais, šalia jau gerą dvidešimtmetį gyvavusio Pragaro Angelų (Hell’s Angels) baikerių klubo įsikūrė Mongolų (Mongols mc) klubas. Pastarųjų pavadinimas atspindėjo jų dvasią ir pagrindines vertybes – save jie laikė „Čingischano vaikais”. Žiaurumas, darna, drąsa, paklusnumas, kovingumas ir įstatymų nepaisymas tapo jų vertybiniu pamatu, o prekyba narkotikais, vagystės, žudymai, užpuolimai ir pinigų padirbinėjimas puikiai atspindėjo jų, kaip viena-procentininkų (one-percenter) bei nepaisančių įstatymų („outlaw”) požiūrį.

Siedami save su mongolų tauta ir didžiuoju jų imperatoriumi, Mongolai neįsigilino į visą Čingischano politiką. Pasirodo, viena pagrindinių jo politikos taisyklių buvo ta, kad naujus griežtus įstatymus buvo būtina jungti su tradicinėmis vertybėmis. O būtent į jas Mongolai kelis kartus riebiai nusispjovė.

Pirma, jie nusprendė nepaklusti teritoriniam principui. Iš seno buvo sutarta, kad Šiaurės Kalifornija – Angelų teritorija. Tačiau turbūt įkvėpti mongoliško noro užkariauti teritorijas, o gal tiesiog stengdamiesi 100% pateisinti savo, kaip „outlaw” baikerių vardą, nusprendė šio principo nebepaisyti ir vieną dieną tiesiog įžengė į Angelų teritoriją.

Užviręs karas buvo lydimas masinių muštynių, išpuolių ir žudymų. Tokia buvo naujojo Mongolų vado – Doc’o – politika. Politika, dėl kurios buvo pamintos ne tik baikerių gyvenimo apskritai tradicijos, bet ir pažeista klubo Konstitucija.

30 metų Mongolai vadovavosi taisykle, jog visi klubo nariai turėjo važiuoti Harley Davidson ritmu – t.y. visi iki vieno turėjo pažaboti būtent Harlėjus. Tačiau ši pareiga buvo suspenduota vardan to, kad tai tapo kliūtimi klubo narių skaičių išplėsti vadinamųjų „part-time mongols” (iš dalies mongolų) dėka.

„Part-time” mongolai neprivalėjo turėti HD motociklų. Jie apskritai neprivalėjo važiuoti ar turėti motociklą! Jų pareiga buvo nešioti klubo liemenę su „spalvomis”, išmokti Mongolų taisykles ir Konstituciją bei už Mongolus kovoti iki paskutiniųjų.

Tokia klubo vadovybės politika siutino senuosius klubo narius (old guard), nes, jų įsitikinimu, „nėra tokio dalyko kaip „part-time” mongolai. Arba tu Mongolas 100%, arba tu – niekas!”. Todėl naujuosius klubo pseudo-narius jie laikė ne baikeriais, o tiesiog gaujos nariais. Juolab, kad daugelis jų, norėdami tapti pilnateisiais (full-fleged Mongols) mongolais, dažniausiai turėjo atlikti nusikalstamo pobūdžio užduotį. Tiesa, tai neturėjo būti naujiena naujiesiems „nariams”, kadangi daugumą jų naujasis Mongolų vadas pasikvietė iš didžiausių Los Andželo gaujų.

Tačiau ar tikrai noras valdyti ir užkariauti teritorijas, noras įrodyti savo valdžią ir užsitarnauti pagarbą (o gal tiksliau – baimę) turi tapti griaunančia jėga? Ar tai tikrai yra priežastis sugriauti ilgalaikę santvarką, nusistovėjusias baikerių tradicijas ir santykius? Ir net jeigu atsakysime teigiamai, susimąstykime, ar mes vis dar kalbam apie baikerių klubą?..

Ar Mongolų gyvenime „baikai” netampa paprasčiausia, ir nebūtina (!) transporto priemone? Ar liemenės, „spalvos”, vidaus taisyklės nevirsta gaujos, o ne mc, skiriamaisiais ženklais?

Į šiuos klausimus geriausiai atsako faktas, jog senieji Mongolų nariai palaipsniui pradėjo trauktis iš klubo. Ir tai visiškai suprantama, nes naujoji „part-time” narių politika tapo kruvino karo, nusinešusio nemažai gyvybių, su meksikiečių gauja pradžia. Natūralu, kad senieji nariai, kadaise priklausę „Mongols mc” – baikerių klubui – nusprendė pasitraukti iš Mongolų gaujos tarpo. Tiesa, dauguma jų turėjo palikti ne tik Mongolų klubą, bet ir savo gyvenamąsias vietas, nes, anot jų vado, „jeigu jie pasitraukė iš klubo, bijodami gauti kulką nuo meksikiečių ar HA, tai namus jie turėjo palikti žinodami, kad bet kada čia gali užsukti Mongolai…”.

Liūdniausia, kad imlieji broliai lietuviai jau perėmė naująsias Mongolų tradicijas – randasi pseudo baikerių klubų, kurie liemenes, „spalvas” dalina tarsi saldainius per vestuves – visiems norintiems ir nenorintiems. Ir tikėjimas Moto dievu tampa visiškai antraeiliu rodikliu.

Baikeriai piktinasi – „visuomenė mus mato iškreiptai”, „mes visada piešiami tik juodomis spalvomis”. Bet ar ne patys baikeriai formuoja tą iškreiptą vaizdą? Ar ne patys, vedini asmeninių ambicijų, kuria tokį paveikslą? Juk kiaušinis pradeda gesti ne nuo lukšto…

Kartais taip norisi tokiam idiotiškam egoistui išrėkti: „Jei nori turėti pavaldinių, būti jiems dievas – nusipirk šunį! Jei nori vadovauti gaujai – nusipirk 5 šunis!”

Taip, sekti naujų madų vėjais – šiandien itin madinga. Bet ar tai nėra žmogaus ribotumo pavyzdys? Aklai kopijuoti, aklai paklusti. Aklai, nes nematant pasekmių. Ar reikia Lietuvos baikeriams „part-time” narių atsiradimo? Ar reikia besąlygiško klubų narių skaičiaus didėjimo? Ar iš tiesų norime, kad Lietuvos baikeriams „spalvų” kontrolę pradėtų vykdyti valstybės valdžia taip, kaip ji to ėmėsi Amerikoje Mongolų atžvilgiu?..

Ar tikrai viso to reikia, kad klubas vieningai apžergtų motociklus ir paklustų pakelės vėjo įstatymams?