KAWASAKI VN 1500 TOURER F1 (NOMAD USA)

Vulkanas [lot. Vulcanus] romėnų ugnies dievas, kalvystės globėjas; atitinka senovės graikų Hefaistą. Romos imperijos jūrų uosto Ostija globėjas. Jo šventyklos buvo statomos užmiestyje, siekiant apsisaugoti nuo pavojingo ugnies poveikio. Dievo Vulkano garbei skirti festivaliai būdavo rengiami rugpjūčio 23 dieną, kai Viduržemio jūros regione būdavo sausros ir didžiausias pavojus kilti gaisrams. Šventės metu ant laužų kepdavo žuvį. Šiuo ritualu buvo siekiama pelnyti dievo malonę ir apsaugą nuo gaisrų.

kawasakiVN1500

Kartą kelyje mus aplenkė didelis, žalias kruizeris. Vairuotojas draugiškai mums pamojavo ranka ir nutolo link horizonto, išsiskirdamas ryškiu siluetu tiesiam ir tuščiam kely, apšviestam besileidžiančios saulės spindulių. Po šio susitikimo aš tvirtai nusprendžiau, koks motociklas mums pakeis mūsų mylimą Kawasaki Vulcan 800. Nuo to laiko ėmėm labiau domėtis šiuo motociklu, bandėm susipažinti artimiau. Buvom atsisėdę ant jo, žiūrinėjom jo nuotraukas internete, skaitėm laimingų savininkų komentarus. Ir nors, žiūrint iš praktinės reikalo pusės, mūsų 800 – tojo mums pakakdavo: jis tenkindavo mūsų norus, iš atminties niekaip neišnykdavo keliu plaukiančio kreiserio, su dviem masyviais suapvalintais lagaminais ir dideliu, pilnai dengiančiu vairuotoją stiklu, vaizdas.

Maniau, kad šis motociklas perdaug sunkus ir didelis mano ūgiui ir jėgoms, todėl nedrįsau galvoti apie jo pirkimą. Taip tęsėsi tol, kol nenuvykom į Olandiją. 800 – tasis gerai stovėjo trasoje, greitai įsibėgėdavo ir su aplenkimu nekildavo problemų, nežiūrint į tai, kad motociklas buvo smarkiai pakrautas. Vienok, užteko pravažiuoti porą tūkstančių kilometrų greta pusantrolitrinio monstro, kad suprastume jog nėra nieko geresnio už sunkų motociklą galingu varikliu, plačiais ratais, dideliu stiklu ir patogia bei plačia sėdyne. Ir vėl prieš akis atsirasdavo žaliojo kruizerio vaizdas, neduodantis mums ramybės.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, grįžę iš kelionės mes įsigijome tai, apie ką slapta svajojome. Mūsų dabar jau buvęs 800 – tasis, kartu su mūsų geriausiu draugu išvyko į Sankt – Peterburgą, o mes, liūdnai žiūrėdami jam įkandin, sėdom ant savo naujo motociklo ir leidomės į pirmąją kelionę Maskvos apylinkėmis.

Nežiūrint į įvairias išklausytas nuomones, kad įpurškimo sistema prastai veikia su mūsų benzinu, norėjau būtent modelio su įpurškimu. Juolab, kad nuo 2000 metų modeliai su karbiuratoriais į Europą netiekiami.
Kai pirmą kartą priėjau prie jo, truputį išsigandau. „Ar gerai darau, keisdamas savo lengvą ir manevringą motociklą į šį monstrą?”- pagalvojau stumdydamas jį pirmyn atgal. Daugelis, kurių klausiau patarimo, paklausdavo manęs: „Ar tu susitvarkysi su tokiu monstru?”. Maniau, kad susitvarkysiu, bet dabar pradėjau abejoti savo sugebėjimu nulaikyti 337 kg sunkenybę. Mano nuogąstavimai greit išnyko – pakako užvesti motociklą ir pradėt važiuoti. Valdyti jį buvo ne ką sunkiau 800 – tojo, tik buvo neįprasta platus ir tolokai esantis vairas. Savo trumpomis rankomis vos pasiekiau jį, bet tai anaiptol netrukdė valdyti motociklą kelyje, nemanevruojant rankomis. Jo tikrąjį svorį suvokiau tik tada, kai prireikė išsistumti jį iš kažkokios duobutės. Todėl rekomenduoju parkuotis visuomet galiniu ratu prie bordiūro, nes, vienąsyk prisiparkavus priekiu, taip ir nesugebėjau vienas jį atitraukti į nedidelę įkalnę… . Tąsyk atrodžiau itin komiškai.

Kuro įpurškimas išvadavo Vulkaną nuo chroniškos ligos – gan ilgo variklio šildymo. Privėrei oro sklendę, drykst starteriu ir po dešimties sekundžių, kai apsukos automatiškai nukrenta, galima atidaryti oro sklendę ir ramiai važiuot. Taip užvesti mano senąjį motociklą nepavykdavo. Jis reikalaudavo išskirtinio dėmesio, ypač jei tai būdavo pirmas rytinis užvedimas.

Įvaldęs pusantrolitrinį variklį aš pagaliau supratau, kodėl aš jo taip norėjau: suktelėjus rankeną pasigirsta toks malonus garsas, skambantis lyg laisvės daina. Amerikoje gaminto motociklo modifikacijos ši variklio laisvės daina labai panaši į amerikietiškų automobilių žemą ir sotų gausmą. Variklio tūris sustiprina pojūtį, kad po tavimi užslėpta galia. Tereikia suktelėti rankeną ir ji prabus, o nedidelė, ant žemų apsukų vos juntama vibracija tik sustiprina šį jausmą. Toks variklis visad ramus, be didelio vargo įsibėgėja iki reikiamo greičio per reikiamą laiką ir net dirbdamas ant ribos niekada „nezys”. Mes ne kartą pajutom malonumą važiuodami tuščiu keliu 170 km/h greičiu.

Hidraulinė sankaba labai minkšta, leidžianti lengvai ir tolygiai pajudėti iš vietos, tik pripratau prie jos ne iš pirmo, o šešto ar septinto karto. Bėgiai jungiasi sklandžiai ir tiksliai, vienok įprastas kavasakio brakštelėjimas niekur nedingo ir pastoviai primena, kad važiuoji „pasibalnojęs” Vulkaną. Įsibėgėjimo iš vietos iki 100 km/h mes nefiksavom, nors mums susidarė vangoko įsibėgėjimo įspūdis. Kita vertus, jei stipriau suktelėti rankeną, tai šauna į priekį jis neblogai. Pajudant iš vietos ar važiuojant 5 bėgiu 50 km/h greičiu galima išgirsti daug visokių pašalinių garsų, sklindančių iš po užpakalinio sparno. Pradžioje susirūpinau: prieš tai turėjau su kardanine pavara tik Uralą, bet pabendravęs su kitais kolegomis nusiraminau – pas visus klasikus ir kruizerius tas pats.

Nuo 2000 metų rėmas papildomai sutvirtintas ir nėra jautrus išilgiems kelio nelygumams. Priekinė šakė puikiai „sugeria” kelio nelygumus. Galiniai amortizatoriai – tobulumo viršūnė. Juos galima reguliuoti tiesiog kelyje, atsižvelgiant į jo dangą ir motociklo apkrovą. Be to, per įtaisytus juose štucerius, juos galima pripūsti iki 2 atmosferų. Po truputį atprantu mažinti greitį kelio ruožuose su nupjautu asfaltu. Be abejo, tam įtakos turėjo ir platūs motociklo ratai. Posūkiuose motociklas „stovi kaip įkastas”, ramiai braukia pakojais per asfaltą, bet specialiai atlikti šį triuką nesiryžtu – matyt trūksta drąsos.

Stabdžiai gan efektyvūs, bet pakolkas iš įpratimo stabdau abiem. Praktiškai jų galios pakanka sustabdyti šį monstrą važiuojant bet kokiu greičiu. Galiniu stabdžiu piktnaudžiauti neverta – labai lengvai galima jį užblokuoti. Motociklas labai gerai subalansuotas, o ir jo svoris leidžia nekeičiant trajektorijos judėti tiese su užblokuotu galiniu ratu. Tiesa, nežinau kaip tai pavyktų esant šlapiai kelio dangai: nė karto nebandžiau, o specialiai bandyti nelabai noriu.
Daug gerų atsiliepimų apie komfortą važiuojant šiuo motociklu. Maloniai nuteikė automatiškai atsijungiantis posūkių signalas. Plastikinės šoninės dėžės ne tik dailios, bet ir talpina nemažą kiekį daiktų. Be to jos rakinamos ir neperšlampa, kas ir gan patogu. Jose galima patalpinti aparatūrą, ką aš ir padariau. Platūs pakojai žymiai patogesni nei įprastos kojelės: ilgoje kelionėje mažiau pavargsta kojų pėdos, juolab, kad galima jas perstatinėti iš vietos į vietą. Prietaisų skydelio duomenys gerai matomi, o kuro lygio daviklis – nepakeičiama motociklo su įpurškimu opcija. Lig šiol negaliu suprast kada reikia piltis kurą: rodos bakas jau tuščias, o užsukus į pirmą kelyje pasitaikiusią degalinę prisipili tik 10 – 12 litrų. Reiškia dar apie 8 litrus buvo likę. Prie to reikia priprasti, nes prisiskaitęs instrukcijų ir rekomendacijų lėkdavau į pačią pirmą degalinę kai tik kuro daviklio rodyklė artėdavo prie žymos „empty”. Kuro sąnaudos – 5-7 litrai šimtui kilometrų.

Apie stiklą. Per sezoną nuvažiavau 6000 kilometrų, bet atsireguliuoti stiklą pagal save man taip ir nepavyko, nežiūrint į tai, kad reguliavimui skirtos penkios padėtys. Žemiausioje padėtyje stipriai pučia į galvą, o aukščiausioje stiklas virš galvos lygio ir jei lietus, tai dėl vandens lašų nieko nesimato. Visose kitose padėtyse esminio skirtumo nepajutau. Vieną ką supratau – jis nėra pritaikytas žemo ūgio baikeriams. Virš 120 km/h prasidėdavo oro srautų sūkuriavimas šalmo srityje ir galvą pradėdavo mėtyt į šonus. Šią problemą pavyko išspręsti uždėjus didesnius apatinius stiklinius deflektorius.

Vienas iš trūkumų – važiuojant nakties metu oranžinis ciferblato apšvietimas atsispindi ant stiklo. Ir jei važiuot visiškoje tamsoje, tai šis atspindys nors ir ne taip stipriai bet truputį trukdo žvelgt į kelią. Uždėjęs delną ant prietaiso viršutinės dalies supratau, kad reikia įsigyti specialų snapelį, kuris neleis formuotis atspindžiui. Ir tikrai – pritaisius jį problema iškart buvo išspręsta. Gan sudėtinga prisipūsti galinį ratą: priėjimą prie štucerio labai apsunkina plastiko dėžės ir jų saugos lankai.

Šiuo motociklu nesinori važiuot greitai. Man vis dažniau norisi važiuot ramiai, atsipalaidavus, klausantis kokios nors malonios muzikos garsų. Bet tereikia tik panorėt ir galima be didelių pastangų nušluostyti nosį praktiškai bet kuriam, labai geros nuomonės apie save, pasipūtusiam automobilistui.

Žinoma, miesto sąlygom su juo sunkiau manevruoti, prasisprausti tarp automobilių dėl gabaritų nei su 800 – uoju, bet ne ta jo paskirtis: trasa ir greitis virš 80 km/h – štai jo stichija. Miesto gatvėmis, pats to nepastebėdamas, važiuoji oriai, tavimi tylomis žavisi ir sustojus prie šviesoforo vis rečiau paklausia: „kiek kainuoja?”, vis mažiau pasiūlymų palenktyniauti. Galų gale šį motociklą aš įsigijau ne tam, kad būčiau „nenugalimasis” kelyje, o tam, kad pajusčiau malonumą. O malonumo tiek man, tiek ir mano žmonai užtenka visu 100 %, ir susitikęs su mūsų klubo nariais aš suprantu, kad ne vieni mes tokie, ir ne vien tik mes žavimės šiuo motociklu.

išvertė Sennis

šaltiniai:
www.vroc.org
www.vrcm.org
www.vulcanriders.org