“Sodininkai” – kaip atskira ir pavojinga vairuotojų kategorija

Nežinau kaip jums, bet man „sodininkai” važinėti baiku labai lyg ir netrukdo. Tai yra, trukdo, bet ne ką daugiau nei kiti „kelių eismo dalyviai”, nes yra tokių vairuotojų – visai ne „sodininkų”, kurie yra dar didesni „grybai” už pastaruosius.

„Sodininkus” nors pagal išorinius požymius galima atskirti – ant galinio lango palangės gausu sudaigintų sėklų, perkrautas automobilis nusėdęs, ratai „šlifuoja” arkas, ant stogo – šaknis į jį įleidusi konstrukcija, projektuota 70 – siais metais garažų dizainerio – mėgėjo kaip supergalinga bagažinė, skirta pervežti strateginėms žiemos atsargoms. Ir visai nesvarbu, kad stogas įlinks anksčiau laiko, užtat pati bagažinė, tikriausiai, išlaikytų ir malūnsparnio nusileidimą. Dar pas „sodininkus” šoninio vaizdo veidrodėliai būna užlenkti link kėbulo. Šiuo fenomenu niekaip negaliu atsistebėti ir rasti jam paaiškinimą. Suprantu, jų visai nebūtų (reiškia žmogelis yra įstojęs į lytinės abstrakcijos klubą (p.o.c.h.u.i.s.t.ų), betgi va jie, yra.

Trumpai tariant, „sodininkus” galima atskirti iš anksto jei ne pagal aukščiau išdėstytus požymius, tai pagal iš paskos besivelkantį parašiutą … tfu, anekdotu pakvipo. Pagal iš paskos besivelkančią surūdijusią priekabą, su įvairiausios paskirties sodo aksesuarais (pribombasais). Jokie priekabos signaliniai šviesos įrenginiai žinoma neveikia. Visa laimė, kad, kaip taisyklė, visi „sodininkų” atliekami manevrai yra tiek lėti, kad mums praktiškai visada pakanka laiko imtis kontraveiksmų. O tokių veiksmų, kuriais paprastai yra apvažiavimas arba stabdymas, mums imtis tenka gan dažnai, nes „sodininkai” nereaguoja nei į šviesos, nei į garso signalus, kuriais jūs bandote atkreipti jo dėmesį (kas dar kartą patvirtina, kad žmogelis priklauso lytinės abstrakcijos klubui). Jie kelių eisme dalyvauja lyg būtų paveikti anabiozės ir pilnai nepabudę po žiemos miego.

Pamatę kažką panašaus kelyje, mes, nepriklausomai nuo mūsų valios, pasijuntame neadekvačiai, neįprastai. Gal būt daugelis iš mūsų sakys, kad to nejaučia, kad to nėra, bet, užtikrinu jus, pasąmonė visgi pasiųs signalą smegenims, jeigu jums, nors ir nedaug, bet teko važinėti už automobilio ar baiko vairo didelio miesto sąlygomis. Vos tik pamatę tokį automobilį, jūs jau žinote, kad iš jo savininko galima tikėtis visko.

Todėl ir lenkiam mes juos dideliu atstumu, stengdamiesi neužsibūti mirties zonoj (iš paskos automobilio. Vertėjo pastaba), nors „sodininkams” viskas, kas ne priešais bamperį – mirties zona. Trumpai tariant, žiūrim į juos kaip į neišvengiamą blogį, kovoti su kuriuo beprasmiška ir aplamai geriau atokiau nuo jo laikytis, nes pas mus, baikerius, savitas pavojingumo ir nepavojingumo matas – kas automobilio vairuotojui tik „stuktelėjimas” ar „dažų įbrėžimas”, tai baikeriui mėnuo ligoninėje ir baiko remontas už kelias „štukas”, gerai jei tik litų.

Bet „sodininkai” nėra patys pavojingiausi vairuotojai, pavojingesni tie, kurie „užsimaskavę” kaip normalūs vairuotojai. Jų identifikuoti neįmanoma arba beveik neįmanoma, nes jie elgiasi įprastai iki paskutinio momento, ir veidrodėliai pas juos tvarkingai sureguliuoti, ir nusiteikę rodos taikiai – normalus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų automobilis, stabdžių lemputės dega, juda savo važiuojamąja juosta ir nestrykčioja iš dešinės į kairę, jokio „kaimietiško” tiuningo, pasireiškiančio užrašais ant galinio stiklo „Ekipažui reikalinga stiuardesė” ir pan. Gal tik truputį tamsinti stiklai, bet ir tie, rodos, jokio įtarimo neturėtų sukelti. Štai čia ir slypi pagrindinis pavojus, nes mums nesimato, ką daro vairuotojas, kur šiuo metu jis žiūri ir į kurią pusę jis gali suktelėti vairą, neįjungęs posūkio signalo. Reiškia, prognozuoti jo veiksmus neįmanoma. Žinoma, neužtamsinti stiklai negarantuoja ir jokių būdu nėra požymis, kad vairuotojas yra sveiko proto ir atidus.

Atskira kategorija – baltos spalvos automobiliai su mėlyna juosta ant šonų ir „šviestuvu” ant stogo. Kuo žemesnė tokio automobilio klasė ir kuo labiau jis surūdijęs, tuo didesnė tikimybė, kad jo vairuotojas neprognozuojamai, iš dešinės eismo juostos ims apsisukinėti kirsdamas dvigubą ištisinę liniją, jums prieš pat nosį. Apie posūkių signalą, minimum vieną neveikiantį stabdžių signalą ir persirikiavimą per ištisinę liniją aš jau nekalbu – šios grupės atstovams tai įprastas elgesys (yra juk buvę atvejų, pvz.: Savanorių pr. Vilniuje. Vertėjo pastaba). Jie pastoviai lekia vykdyti skubią tarnybinę užduotį, kuri yra tokia skubi, kad net nėr kada įjungti garso bei šviesos signalus, kuriems esant įjungtiems jie turi teisę nesilaikyti kelių eismo taisyklių, ir tai tik tada, kai yra įsitikinę eismo saugumu.

Kas gi gaunasi? Taip išeina, kad ne tik „civiliai”, skubantys į sodus ar dar kur kitur savo neatidėliotinais reikalais, bet ir pareigūnai, kurių tiesioginė pareiga rūpintis visuomenės saugumu ir viešosios tvarkos palaikymu, sėdėdami už automobilio vairo yra potencialiai mums pavojingi? Taip ir yra, ir neverta tai pamiršti. Skiriasi tik pavojingumo laipsnis. Tikimybė, kad Volvo su žaliais diplomatiniais numeriais atliks staigų manevrą, neįspėjant apie tai posūkio signalu kitų eismo dalyvių, žymiai mažesnė nei galimybė susidurti su dramblio kaulo (ar kitos nenusakomos spalvos) surūdijusiu Žiguliuku, dėl jo kaltės.

Štai ir pasitvirtina sena, bet, be galo tiksliai suformuluota bei tarp baikerių paplitusi taisyklė: „Baiku reikia važiuoti taip, lyg visi automobilistai aplink būtų sumanę tave užmušti”.

Baigdamas norėčiau pridurti, jei jums tektų būti dalyviu tokios situacijos, kol kas be galo retos, kada automobilio vairuotojas sąmoningai ne tik kad nesudaro jums kliūčių, bet ir padeda, visai neprošal būtų tokioje situacijoje išreikšti jam savo padėką. Paklausite kokiu būdu? Na, kad ir pamojuojant jam ranka, pamirksėti porą kartų avariniu signalu pas ką jis yra ar tiesiog iškelti aukštyn nykštį (primenu, kad NYKŠTYS – tai storiausias pirštas ant rankos, o ne tas, kuris eina po smiliaus ir yra ilgiausias) auto ir moto atstovų draugystės plėtojimo tikslu. Esu tikras, kad automobilio vairuotojui, padariusiam jums gera, bus pačiam malonu ir jo galvoje savo ruožtu įsitvirtins mintis apie tai, kad ne visiems baikeriams svetimas atsakomybės bei dėkingumo jausmas. Ateityje toks vairuotojas dažniau žvilgtelės į galinio vaizdo ar šoninį veidrodėlį prieš norėdamas persirikiuoti ar stovėdamas eismo kamštyje, prisimindamas, kad be keturračių eismo priemonių yra ir dviratės, kurios gali prasisprausti bet kur (na beveik bet kur…), išlikdamos tuo pat metu mandagiomis.

Svarbiausia – valingai ar ne, netrukdyti mums ir atsidėkodami mes parodysim sveikinimo ženklą ir „sodininkui” su surūdijusia priekaba, ir diplomatui keturiuose ratuose, jeigu jie supras esą neteisūs, pradėję manevrą neįsitikinę, jog saugiai jį atlikti nėra kliūčių (t.y. mūsų) ir tinkamai laiku sureaguos. Juk kartais tik dalis sekundės skiria mus nuo „horizontalios padėties” ligoninėje (gerai jei tik ten), ir, kaip taisyklė daugumoje atvejų kalti ne mes…

P.S. Straipsnis man patiko, todėl ir nutariau jį išversti bei pateikti jums. Norėčiau pateikti jums situaciją, kurią pačiam ne kartą teko stebėti degalinėse, kai užsukus įsipilti kuro prieš jus stovi koks „sodininkas” ar šiaip „vasarinis – išeiginis” vairuotojas. Na čia ir prasideda trypčiojimas aplink automobilį palengva pereinantis į myžčiojimą, kurio kitaip kaip „ritualiniais šokiais aplink automobilį” nepavadinsi. Žinoma, kantrybė nebegalinė, bet nervuotis tikrai neverta, nes nieko nepakeisi. Žiūrėkim i tokius vairuotojus atlaidžiau, nes, pareiškus jam pastabą, jis gali susinervuoti ir su įjuntu „pistoletu” iš kurio kuras liejasi laisvai, ims blaškytis po degalinės teritoriją, pamiršęs aplamai kokiu tikslu čionai atvyko.

Versta iš www.motoreview.ru, vertė Sennis.