Žvilgsnis į baikerių kultūrą be stereotipų

Mūsų visuomenė dažniausiai labai skuba suformuoti stereotipus ir atitinkamą požiūrį apie tai, kas jiems nepažįstama, nepriimtina, arba atvirkščiai, kelia susižavėjimą. Skirtingos socialinės grupės, subkultūros, žmonės propaguojantys kitokį gyvenimo būdą, neretai tampa šabloninio požiūrio įkaitais. Jiems suformuojamas visuomenės primestas įvaizdis, kuris nebūtinai atspindi realybę, dažniausiai ją gerokai iškraipo. Baikeriai – viena iš tų grupių, apie kurias tiek žiniasklaidoje, tiek viešojoje erdvėje kalbama pakankamai daug, tačiau ne itin teigiamai. Tačiau net ir chaotiškame baikerių gyvenime vyrauja savotiška tvarka ir taisyklės.

Baikeriai kaip atskira visuomenės grupė (kartais įvardijama kaip subkultūra) pradėjo formuotis XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai buvo žmonės, kuriuos vienijo meilė motociklams ir laisvei. Septintajame dešimtmetyje baikerių sąvoka pradėjo kone kardinaliai keistis. Šią visuomenės grupę pradėjo formuoti amerikiečių kariai, grįžę iš Vietnamo karo, pasiilgę pavojaus, intensyvių emocijų ir vienybės jausmo, nusivylę savo šalimi, jie atrado savotišką protesto prieš visuomenę rūšį. Motociklas tapo jų meka, laisvės ir galios simboliu, kuris padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir suteikia nepakartojamų pojūčių. Baikeriai neretai buvo vadinami adrenalino narkomanais. Šios visuomenės grupės atsiradimas nebuvo beprasmis – tai žmonės, kuriuos jungia bendrumo ir broliškumo jausmas, savitas gyvenimo būdas, kitoks požiūris į gyvenimą ir, be abejo, meilė motociklams.
Lietuvos moto klubuose, savitarpio pagalbos ir vienybės jausmas taip pat egzistuoja kaip vienas iš esminių faktorių. Padėti draugui kelyje, nelaimėje, galiausiai pasidalinti žiniomis ir patirtimi. Holivudo filmų sukurtas vienišo baikerio įvaizdis, mūsų kultūrinėje ir socialinėje terpėje retai kada turi sąsają su realybe. Dalis Lietuvos baikerių priklauso motociklininkų susivienijimams, kiti tiesiog prijaučia šiam gyvenimo būdui be įsipareigojimų. Oficialūs Lietuvos baikerių klubai turi savas rašytas ir nerašytas taisykles, kurios plačiajai visuomenei nėra skelbiamos ir lieka klubo rato ribose. Šiuo metu Lietuvoje veikia trisdešimt aštuoni oficialūs, skirtingus statusus turintys motociklininkų susivienijimai, kurių veikla kontroliuojama Kongreso ir Tarybos. Narystė moto klube įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo elgesį kelyje, viešuose renginiuose ir visur, kur dėvima apranga su „spalvomis“. „Spalvos“ – tai motociklininkų klubų antsiuvai, puošiantys jų liemenes, tai savotiška gradacijos sistema, baikerių klubo statuso atspindėjimas, todėl gauti teisę į antsiuvus nėra labai paprasta. Puoštis antsiuvais gali tik pripažinti baikerių klubai. „Spalvų kontrolė“ egzistuoja daugelyje motociklininkų renginių. Tai reiškia, kad į renginį nebus įleidžiami klubai, kurie nesilaiko baikerių Kongreso iškeltų reikalavimų. Laisviems ir nedalyvaujantiems klubinėje veikloje baikeriams šie draudimai negalioja.
Neigiamą didžiosios visuomenės dalies požiūrį į baikerius suformuoja tai, ką jie mato gatvėse – ekstremalus greitis ir grėsminga išvaizda. Tačiau nedaugelis pasidomi tuo, ką dar veikia motociklų mylėtojai, kokius renginius organizuoja, kokios plačios yra jų interesų ribos. Baikerių renginių kalendorius neapsiriboja „Sezono atidarymo“ ir „Sezono uždarymo“ šventėmis. Daugelis klubų organizuoja arba remia turnyrus, labdaros ir pramoginius renginius, tokius kaip: „Baikerių naktys“ (Steely Pegasus MC ir Forewer Free MCC), „Vaikų dziudo turnyras“ (Geležiniai sparnai MCC), „Kylantis griausmas“ (Twins Forever MC). „Baltijos kelias“ (bendrai organizuotas renginys) ir panašius. Oficialūs renginiai yra patvirtinti Kongreso, informacija apie juos yra viešai publikuojama. Kaip bebūtų keista tiems, kurie pratę baikerius tapatinti su blogiukais, incidentų per jų organizuojamus renginius įvyksta kur kas mažiau, negu per viešas visuomenines šventes ir masinius susibūrimus. Lietuvos motociklininkų Kongreso organizuojamas kasmetinis baikerių „Sezono atidarymas“ vadinamas vienu geriausiai organizuotu ir daugiausiai dėmesio susilaukiančiu renginiu. Jis pritraukia ne tik motociklų mylėtojus ir gerbėjus, bet ir žiniasklaidos bei smalsios visuomenės dėmesį.
Žmogus visada atmeta ir atstumia tai, kas jam svetima ir nesuprantama. Būti kitokiu, nereiškia būti blogesniu. Gyvenimo būdą pasirenkame patys, o štai stereotipinis įvaizdis dažniausiai būna priklijuojamas tarsi „rėksminga“ etiketė, kurios taip lengvai nenusiplėši. Tolerancijos stoka – tikras lietuviškas bruožas, bet kol yra žmonių paįvairinančių pilkąsias mūsų visuomenės mases, negalime jais nesižavėti. Ciniškai įžūlūs visuomenės epitetai apibūdinantys baikerius kaip „donorus“, tik dar kartą įrodo koks ribotas eilinio žmogaus suvokimas lyginant su beribės laisvės ir polėkio ieškančiųjų požiūriu. Vien todėl, kad sudėtinga juos suprasti, nėra būtina žvelgti į jų gyvenimo būdą iš kritiškos perspektyvos. Būti baikeriu, tai daugiau negu būti motociklo savininku – tai požiūris, pojūtis, patirtos emocijos. Baikeriai spinduliuoja šaltumu ir pasitikėjimu savimi. Bandymas adaptuotis prie jų gyvenimo būdo niekada neatstos to būdo propagavimo. Tai išskirtinis mąstymas, slypintis kažkur viduje, ten kur neegzistuoja baimė susidurti su pavojumi, kur nėra ribų laisvės pojūčiui, kur lojalumo samprata egzistuoja be perkeltinių prasmių. Tai aplinka, kurioje netariant nė žodžio sukuriamas bendruomenės jausmas, o meilė motociklui tampa jungiančia gija. Baikeriai – tai itin savita kultūra, kurią pažinus, norom nenorom lūžta nusistovėję stereotipai.

Autorius: Charisma